KASANDRIŠKOS PREMJERO PRANAŠYSTĖS

„Lietuva – nedidelė, dinamiška, atvira šalis. Esu tikras, kad ir po 10, 20, 30 metų ji bus pasiruošusi mąstyti novatoriškai, veikti greitai ir drąsiai. Jei ne gyvenimo kokybe, tai savo dinamizmu Lietuva pralenks Vakarų Europą“, – pareiškė Lietuvos premjeras Andrius Kubilius Danijoje, Kopenhagos verslo mokyklos vadovams ir studentams trečiadienį pasakodamas apie projektą „Lietuva 2030“.

Išgirdęs apie audringą internautų reakciją, Vyriausybės vadovas neišdavė savo optimistinio būdo ir neišsigynė savų žodžių. „Mes esame turbūt psichologiškai įsikalbėję nepilnavertiškumo kompleksų, ir tam reikia laiko, tai reikia įveikti, tam reikia sėkmės pavyzdžių“, teigė A.Kubilius Žinių radijui.

Ko gero, vienas nuostabiausių dalykų, kai valstybės ir partijų vadovai tiki savo šalimi, jos žmonėmis, gražia jos ateitimi. Tikro politinio lyderio bruožas yra sakyti tautą įkvepiančias kalbas, skatinti ją kurti ir dirbti. Puiku, kai svetur nuvykęs vienas mažo krašto vadovų veikia tarsi įgudęs reklamos agentas ir bando kitos valstybės versliems žmonėms parodyti gerąsias savos šalies sritis. Pagaliau premjeras nepasakė, kad Vakarus aplenksime ekonominiu požiūriu, bet dinamizmu, kad po poros dešimtmečių Lietuva bus pasiruošusi gyventi kitaip. Viso labo tai reiškia, jog įvyks kartų kaita ir valstybėje pirmąsias pozicijas užims piliečiai, gimę ir užaugę nepriklausomoje Lietuvoje.

Taip šie žmonės tik iš filmuotos medžiagos, vadovėlių ir tėvų, paskutinės kartos komjaunuolių, žinos, kad buvo tokia sovietinė Lietuva. Tačiau jie prisimins gūdžius 2008-2011 metus, kai matė depresijos apimtus tėvus, nes tėtis tapo bedarbiu, kai turėjo atsisakyti atostogų vaikų vasaros stovykloje, nes buvo veržiami kažin kokie diržai, kai teko išsiskirti su geriausiu draugu, nes jis su šeima išvyko gyventi į Angliją. Šie žmonės taip nemėgs žodžio „krizė“, kad išbrauks jį iš Didžiojo lietuvių kalbos žodyno.

2030 metais jie gyvens Lietuvoje, kurios beveik trečdalį (28,9 proc.) gyventojų sudarys pagyvenę asmenys. Tikėtina, jog tuomet vienam pensininkui teks du darbingo amžiaus žmonės. Tie pagyvenę asmenys gaus varganas pensijas ir keiks kažkokius kirkilinius ir kubilinius, kurie neleido užsidirbti senatvei, ir kasdien kiurksodami prie interneto savo svetainėse vis prisimins cepelinus, kurie tuomet kainuos milžiniškus pinigus, nes maistas bus sintetinis, mat žemėje gyvens 9 mlrd. žmonių.

Naujoji lietuvių karta, be anglų ir ispanų, mokės arabų, indų bei kinų kalbas, nes pastarieji apgyvendins ne tik Lietuvą, bet ir pradės Mėnulio kolonizaciją. Jų entuziazmą kels faktas, kad Lietuva jau bus penkis kartus laimėjusi Europos krepšinio čempionatą, nugalėjusi „Eurovizijos“ dainų konkurse ir 2030-aisiais pirmą kartą dalyvaus pasaulio futbolo čempionate.

Premjero kalbos kai kuo primena mitą apie Kasandrą, kuriai buvo suteikta pranašystės dovana, bet kartu ji buvo prakeikta, kad niekas netikėtų jos pranašystėmis. Toks netikėjimas yra realizmas, o ne psichologinis kompleksas. Kaip tik ar ne psichologinis nevisavertiškumas ir verčia kalbėti, kad esame kažin kokie ypatingi – drąsūs, stiprūs, vikrūs, kad mūsų moterys gražiausios pasaulyje, gamta – įstabiausia, o duona – skaniausia?

Žinoma, galima pavydėti premjerui tiek jo gebėjimų įžvelgti ateitį, tiek optimizmo. Tik sunkiai suvokiama, kas lemia tokią nuostatą. Juk jei ekonomiką dar ir galima pakelti, kas duos postūmį dinamizmui tautoje rastis? Kaip ši valstybė gali būti dinamiška, kai esame pirmi Europoje pagal korupciją, alkoholio vartojimą, savižudybių, skyrybų, žuvusiųjų autoavarijose ir darbo vietose skaičių, smurtą prieš moteris šeimoje? Ir labiausiai pastebima dinamika yra išvykti gyventi į kitus kraštus.

Tad kalbama vėl apie vertybes. Čia turėtume ne įrodinėti pasauliui, jog trykštame sveikata kaip Žydrūnas Savickas, bet rimtai prabilti, kad sergame, kad mums reikia gydymo. Gal jis prasideda nuo pasididžiavimo savimi, nuo noro kilti ir keistis? Gal.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: