KAS STEBINA IR NESTEBINA „SNORO“ ISTORIJOJE?

Britams “Snoras” netiko, o lietuviams tiko

Lietuvos banko valdyba trečiadienio pavakare paskelbė nušalinusi “Snoro” valdybą, paskyrusi banko laikinąjį administratorių ir siūlanti Vyriausybei perimti banko akcijas visuomenės poreikiams, o tai reiškia nacionalizaciją. Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl banko “Snoras” pagal ne vieną Baudžiamojo kodekso straipsnį.

 “Snoro” istorija svarbi ne tik dėl finansinių dalykų ir problemų. Kol kas daug kas paslėpta nuo mūsų akių, tad lieka laukti ir tikėtis, kad atsakingos institucijos kruopščiai viską ištirs. Daug šios istorijos aspektų tiesiogiai susiję su finansų analitikų kompetencija, tačiau esama ir viešojo intereso klausimų, praplečiančių finansines tos problemos ribas. Pastaruosiuose įvykiuose yra nemažai dalykų, kurie stebina ir nebestebina.

Atrodytų, pagrindine problema šioje istorijoje tampa klausimas: banko nacionalizavimas yra politinis ar ekonominis žingsnis, ar dar blogiau – valstybės įsiterpimas į konkurencinę kovą. Nors Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas dievagojasi, kad sprendimas dėl nacionalizavimo priimtas tik trečiadienio rytą, akivaizdu, jog surasti ir paskirti tokio masto laikinąjį banko “Snoras” administratorių kaip Simonas Freakley neįmanoma per kelias valandas. Taigi šis žingsnis planuotas iš anksto.

Tuo stebėtis neverta, nes banko “Snoras” problemiškumas buvo žinomas seniai. Dar 2002-ųjų pavasarį Lietuvos bankas nepatenkino Rumunijos piliečio Jeano Philippe’o de Grimaldi, prisidengusio garsia Monako kunigaikščių giminės pavarde, prašymo įsigyti ir valdyti “Snoro” išplatintų naujų banko akcijų paketą ir paskelbė, kad šio asmens pateikti dokumentai neįrodo lėšų kilmės bei jų teisėtumo.

Generalinės prokuratūros pavedimu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba nuo 2007 metų atliko ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamu būdu gautų pinigų legalizavimo perkant “Snoro” akcijas. Byloje kaip liudytojas buvo apklaustas ir banko “Snoras” valdybos pirmininkas Raimondas Baranauskas. Tačiau tyrimas įstrigo dėl Rusijos kaltės – šios šalies teisėsaugininkai neatsako į Lietuvos teisinės pagalbos prašymus.

2008 metų pradžioje Didžiosios Britanijos finansų rinkų priežiūros tarnyba neleido “Snorui” dirbti Jungtinėje Karalystėje, nes banko atstovai esą nuolat pateikdavo “klaidinamą ir ne visą informaciją”. Taigi britams “Snoras” netiko, o lietuviams tiko.

Būtent ši aplinkybė ir verčia stebėtis. Kodėl buvo delsiama ir nesiimama jokių poveikio priemonių, kol iš banko dingo 1,2 mlrd. vertės turto? Juk laukta beveik iki pat kritinės ribos – lapkričio 21-osios, kai Lietuvos bankas turėjo duoti galutinį atsakymą dėl “Snoro” pavasarį išplatintos akcijų emisijos ir naujo institucinio investuotojo patikimumo. Taip pat kokiais kriterijais vadovaudamosi valstybinės įstaigos sudarinėjo sutartis su “Snoru”, kodėl, pavyzdžiui, “Sodros” darbuotojos siūlė pensininkams atidaryti savo sąskaitas būtent šiame banke?

Toliau stebina, kad informacija apie būsimus valstybinės reikšmės žingsnius nuteka į žiniasklaidą net iš Prezidentūros, Vyriausybės ar Generalinės prokuratūros. Dar labiau stebina, kad kai kas tebegali sakyti, jog pinigai ir kapitalas nedvokia. Dar ir kaip dvokia, ypač atkeliavę iš Rusijos.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: