Nūdien madinga skaičiuoti ir spėlioti, kiek pratemps koalicinė Vyriausybė, vardyti jos nestabilumo veiksnius, kurpti įvairius jos griūties scenarijus.
Vyriausybė esą žlugs, kai Arūnas Valinskas su Artūru Zuoku nubėgs pas socdemus, kai prezidento rinkimus laimės “ne tas kandidatas”, kai pasipiktinę gyventojai sukils prieš grobikišką valdžią… Tačiau tokiuose svarstymuose neretai paleidžiama iš akių keletas faktorių, kurie yra svarbūs žvelgiant į Andriaus Kubiliaus Vyriausybės ir valdančiosios koalicijos perspektyvas.
Demokratija kol kas yra vienintelė galimybė daugmaž teisingai tarp įvairių visuomenės grupių padalyti galią. Tai reiškia, kai visuomenė žino, kas yra kas, ir per rinkimus partijoms ir paskiriems asmenims deleguoja tam tikras galias. Tad politikams valdžia yra siekiamybė, kurią nutvėrę jie nenori jos paleisti. Už tai smerkti politikus būtų juokinga, nes valdžia yra tarsi jų antroji prigimtis. Įgavę valdžią politikai lengvai iš rankų jos nepaleidžia, nebent užkulisinės jėgos (kurių yra kiekvienoje valstybėje) nuspręstų, kad reikia perskirstyti galias.
Tai suvokus, skeptiškai reikėtų vertinti spėliones, kad “prisikėliečiai” ir liberalcentristai ūmai gali susidėti su socialdemokratais. Juk realiai šios partijos negali pretenduoti į didesnį valdžios kąsnį. Žvelgiant į valinskininkų gretas yra akivaizdu, jog šis darinys, būdamas one person show (vieno žmogaus reginys), daugiau nei turi dabar paprasčiausiai neapžiotų, o ir sunkiai įsivaizduojama, ką geriau, pavyzdžiui, socdemai galėtų A.Valinskui pasiūlyti.
Rimta grėsme valdantiesiems įvardijami pavasario prezidento rinkimai. Kalbama apie mistinį kairiųjų kandidatą, kurio pergalė tuose rinkimuose reikštų A.Kubiliaus Vyriausybės, o tuo pat metu ir Permainų koalicijos galą. Tačiau horizonte nešmėkščioja jokia išskirtinė figūra. Kalbos apie Algirdo Brazausko sugrįžimą atrodo nerimtos, o Vilijai Blinkevičiūtei akivaizdžiai trūksta charizmos, kuri padėtų jai užkariauti reikiamas rinkėjų simpatijas.
Tokiu atveju kiti sociologų ir politologų minimi kandidatai koalicijai pavojaus nekelia. Eurokomisarė Dalia Grybauskaitė ne kartą palaikė dabartinę valdžią, o savo galimybėmis įtikėjęs Gitanas Nausėda tikrai jokių revoliucijų nesukeltų. Atsisakius prezidento posto Lietuvos eurokomisarei (jai tereikia sutikti jį užimti, nes būnant tokiu autoritetu rinkimai yra tik technikos dalykas), Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus ištiktų “žanro krizė”. Juk nuo 1998 metų, kai prezidento rinkimuose dalyvavo Tėvynės sąjungos įkūrėjas Vytautas Landsbergis, dešinieji remdavo ne savo partijos narius į šį postą. Be to, pačioje partijoje nėra užtektinai ryškių asmenybių, kurioms pakaktų energijos įpūsti tikėjimo į ekonominio sunkmečio varginamų tautiečių širdis.
Tad beliktų paremti A.Valinsko kandidatūrą. Visa Seimo pirmininko veikla yra nukreipta į būsimą prezidentinę rinkimų kampaniją. Konfliktas su žiniasklaida, nekompromisiniai sprendimai, primenantys kietą ranką, kuriai nostalgiją jaučiančių piliečių pakanka, tariamas liaudiškumas turi sukurti stipraus bei patikimo lyderio, kurio išsiilgę yra rinkėjai, įvaizdį. O prezidentu tapus A.Valinskui, koalicijos stabilumui grėstų nebent naujos prezidentūros nekompetencija, nes jau dabar “visa Valinsko kariauna” verčia gūžčioti pečiais.
Vis dėlto vienintelis ir realus koalicijos priešas yra… permainos. Ne tos mokestinės ar inovacinės, bet realios, kurios konkrečiai kėsintųsi į Lietuvoje nusistovėjusią status quo. Didelį klaustuką reiktų raityti prie koalicijos likimo, jei ji ryžtųsi pajudinti dujininkų, elektrikų, žiniasklaidos, teisėjų klanus ir kitus galios centrus, kurie neregimais čiuptuvais laiko sugniaužę šalį. Tuomet koalicijos pamatai susvyruotų. Tad kas pjaus šaką ant kurios sėdi?
Susiję įrašai:
- AUDRA KOALICIJOS STIKLINĖJE
- A. PAULAUSKAS TIK PADĖTŲ D. GRYBAUSKAITEI VĖL TAPTI PREZIDENTE
- PREZIDENTĖS AMBICIJOS IR BESTUBURIAI POLITIKAI
- PREMJERO PASIDIDŽIAVIMAI IR PRALAIMĖJIMAI
- KOKIŲ GALIŲ REIKIA PREZIDENTUI?