Praėjusią savaitę plačiai nuskambėjo atvejis, kad dėl įtarimų sukčiavimu Tryškių parapijos (Telšių r.) klebonui Boleslovui Jonauskui, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Žiniasklaida pranešė, kad skandalas kilo po to, kai socialiniai darbuotojai išsiaiškino, jog septyniems, dar krutantiems pensininkams kas mėnesį iš valstybės kišenės yra išmokama po 900 litų išlaidoms už nuolatinę slaugą kompensuoti, nors patys kompensacijų gavėjai prisipažino, kad jokių pinigų niekada nėra gavę. Tryškiečiai aiškino, kad jų asmens dokumentų buvo prašęs kunigas B. Jonauskas.
Tikimės, kad ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos viską nuodugniai išsiaiškins. Tačiau šioje istorijoje pritrenkė kitas dalykas. Kun. Domas Gatautas (Telšių vyskupijos kurijos informacinės grupės vadovas) taip paaiškino spaudai padėtį: „Kunigas Jonauskas dėl iškilusių nesusipratimų buvo atvažiavęs į kuriją pakalbėti su vyskupu. Buvome ir mes į Tryškius nuvažiavę pasikalbėti su gyventojais. Neaiški situacija. Kunigas teigia tik padėjęs žmonėms, nuveždavęs senyvas parapijietes į ligoninę. Jis tvirtina tikrai neužsiėmęs tokiais dalykais, kuo yra kaltinamas. Tikintieji palaiko kunigą.“
Kitaip tariant, pakanka neigti savo kaltę ir viskas. Vyskupijos kurija nepradeda jokio atvejo tyrimo, kol vyksta ikiteisminis tyrimas, kaip nors neapriboja kunigo veiklos. Maža to, pareiškiama, kad „tikintieji palaiko kunigą“, o juk dažnai būna, kad nepalaiko, tačiau tai netampa argumentu keisti padėtį.
Beje, vertėtų prisiminti, kad dar anksčiau kun. Boleslovas Jonauskas darbavosi Klaipėdoje, kur pradėjo šv. Kazimiero bažnyčios Mažajame Kaimelyje statybą. Vyskupui Jonui Borutai tapus Telšių ordinaru, 2002 m. Jonauskas buvo skubiai iškeltas iš ten, nes paskui jį driekėsi ne koks šleifas: kunigui nederamas elgesys su priešingos lyties atstovėmis, didžiuliai parapijos lėšų išeikvojimai, ją prislėgusios skolos, džiazo koncertas bažnyčioje…
Tačiau nepaisant visko vyskupas Jonas Boruta tik tylomis perkėlė šį kunigą į kitą, mažesnę parapiją. Deja, šio ganytojo praktikoje atvejų, kai Bažnyčios kanonams, kunigiškai etikai ar elementariam padorumui nusižengę kunigai ne tik nedrausminami, bet ir apdovanojami aukštais bažnytiniais titulais, yra ne vienas. Juk jei Telšių vyskupas savo laiku būtų principingai įvertinęs kun. Jonausko elgesį, dabartinės problemos paprasčiausiai nebūtų…
Tai „tradicinė“ vyskupavimo strategija, kai problemos sprendžiamos paprasčiausiai iškeliant kunigą iš parapijos. Žinome, kad tokia taktika jau davė apgailėtinus vaisius Katalikų Bažnyčioje JAV. Ten pedofilijos nusikaltimus darę kunigai irgi buvo perkeliami iš vienos parapijos į kitą, paliekant juos luome. Kuo viskas pasibaigė, žinome… Vienas iš tokios strategijos vykdytojų Milvokio arkivyskupas Rembertas Weaklandas taip sugebėjo pateisinti savo poziciją: „Mes visi laikėme seksualinę prievartą prieš nepilnamečius moraliniu blogiu, bet nesupratome, kad tai kriminalinio pobūdžio veiksmai.“
Toks „šventas naivumas“ Bažnyčiai kainavo milijardus dolerių. Tačiau kas apskaičiuos Bažnyčios patirtus moralinius nuostolius? Kodėl dėl kunigų nusižengimų paprastas katalikas turi nešioti gėdos dėmę, nes jis priklauso organizacijai, kurios tarnautojams neretai trūksta elementaraus žmoniškumo? Kodėl diskusijose su laisvamaniais, agnostikais, dvejojančiais reikia nuolatos išsisukinėti, ieškoti ne teologinių, filosofinių argumentų, bet aiškintis dėl kunigų klaidų? Kodėl reikia dalyvauti parapijos Mišiose, kuriose nėra šventės atmosferos arba lėkti keliasdešimt kilometrų į kitą parapiją, kur kunigas pamokslaudamas bent nenusišneka? Kodėl reikia nusižeminusiai tylėti, nors žinai, kad parapijos kunigas yra praktikuojantis homoseksualas, o į tokią informaciją vietos ordinaras nekreipia dėmesio? Tai klausimai, kurie kamuoja, jaudina, skaudina. Svarbu pabrėžti, kad jie tikinčiųjų keliami ne vaikantis sensacijų, bet iš meilės Bažnyčiai.
Suprantama, kad vyskupų niekas nepamokys (to ir nesiekiama), kaip vadovauti jiems patikėtoje dalinėje Bažnyčioje. Juo labiau, kad priimdami vienokį ar kitokį sprendimą, jie vadovaujasi tuo, kad nenori pakenkti Bažnyčios prestižui. Tačiau pagrįstai kyla klausimas, ar Bažnyčiai nekenkia labiau nutylėjimai, problemų sprendimų nukėlimas į neapibrėžtą ateitį, baimė jas aptarti savųjų rate, autoritariniai diecezijų ir parapijų valdymo būdai? Jeigu panašūs klausimai būtų išsamiai aptariami pirmiau Bažnyčios viduje, o ne, pavyzdžiui, sekuliarioje žiniasklaidoje, galbūt vėliau jie skaudžiai nepratrūktų ir išorėje, apsivaliusios Bažnyčios struktūros tarnautų veiksmingiau, o principinga pozicija sulauktų tikinčiųjų pritarimo ir palaikymo.
Taip, už savo sprendimus kiekvienas vyskupas prieš Dievą atsakys asmeniškai. Visgi nederėtų pamiršti, nors Katalikų Bažnyčioje didelę galią turi hierarchija, egzistuoja ir kolektyvinė, bendruomeninė atsakomybė. Ir, kaip rašo apaštalas Paulius, „[…] jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai“ (1 Kor 12, 26–27). Toji nematoma bendrystė Dvasioje jungia visus, kas jie būtų: kunigai, pasauliečiai ar vienuoliai. Vardan šios bendrystės mums reikia tiesos, kuri atneša liudijimo laisvę.
Susiję įrašai:
- KUNIGAS PRIĖJO LIEPTO GALĄ
- JEI KUNIGAI NESUGRIOVĖ, BAŽNYČIA TIKRAI DIEVIŠKA
- KUNIGAS POLITIKOJE:IŠŠŪKIS MŪSŲ ABEJINGUMUI
- PARAPIJOS BENDRUOMENĖ:KAS GALI PADĖTI KEISTIS?
- AR VYSKUPAI KLAUSIA PARAPIJIEČIŲ NUOMONĖS APIE KLEBONUS?
