Lietuvos Užsienio reikalų ministerija rengiasi keisti ambasadorių prie Šventojo Sosto, nuo 2004 m. lapkričio šias pareigas ėjusį, buvusį užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą, kuris savo ruožtu pakeitė Lietuvos diplomatijos patriarchą Kazį Lozoraitį. Portalo „Delfi“ duomenimis, šios pareigos bus patikėtos filosofui Vytautui Ališauskui.
Paskyrimas į šias pareigas yra jautrus dalykas, nes, kad ir kaip ten būtų, kalbama apie Bažnyčią, Vatikaną. Manau, Lietuvos katalikams ne vis vien, kas atstovauja jų šaliai prie Šventojo Sosto. Tačiau svarbu suprasti ir pačią paskyrimo procedūrą.
Ambasadoriaus prie Šventojo Sosto skyrimo tvarka yra tokia pat, kaip ir kitų ambasadorių. Kitaip tariant, skyrimą parengia URM, bendradarbiaudama su Seimo Užsienio reikalų komitetu, kuris turi aprobuoti visus svarbius diplomatų skyrimus. Skyrimą pasirašo Prezidentas, kurį ambasadorius paskui įteikia Vatikano Valstybės sekretoriatui, o galiausiai jau iškilmingai – popiežiui.
Žinoma, Vatikanas, kaip ir visos kitos valstybės, gali nesuteikti vadinamojo „agreement“ (sutikimo) skirti ambasadorių. Prieš suteikiant šį sutikimą, apie kandidatą yra užklausiama nunciatūroje (Vatikano ambasadoje toje šalyje). Pavyzdžiui, jeigu skiriamas asmuo bus pagarsėjęs savo antikatalikiška veikla, toks skyrimas pritarimo negautų. Tačiau akivaizdu, kad toks poelgis prilygtų akibrokštui, ir jis yra beveik neįmanomas.
Savaime suprantama, kad kyla klausimas: kokią įtaką šiais klausimais turi Katalikų Bažnyčia vietoje? Praktiškai jinai gali pareikšti savo nuomonę tik pradžioje, jei URM ir Seimo Užsienio reikalų komiteto nariai konsultuojasi su Bažnyčios atstovais, ypač ieškant kandidatūros į šį postą.
Kaip matome, Bažnyčios poveikis čia gana nedidelis. Belieka tik spėlioti, kiek Katalikų Bažnyčios Lietuvoje hierarchai turi įtakos URM sprendimams. Manau, kad juos paveikti Bažnyčia turi itin ribotas galimybes, nes stebint mūsų šalies gyvenimą susidaro įspūdis, jog ne URM yra paveikiama, bet ji modeliuoja procesus šalyje. Juk ne veltui būtent URM minima kaip vienas iš atraminių „valstybininkų“ veikimo centrų.
Visos šios aplinkybės verčia suklusti, kai kalbama ir apie galimą V. Ališausko ambasadorystę Vatikane. Viena vertus, negalima V. Ališauskui nieko prikišti: jis aktyviai viešojoje erdvėje gina Katalikų Bažnyčios pozicijas, konsultuoja žiniasklaidą religiniais klausimais, organizuoja mokslines diskusijas.
Tačiau V. Ališauskas yra ne tik visuomeninė, bet ir politinė figūra. Stebint V. Ališausko politinę veiklą, mažų mažiausiai susidaro įspūdis, kad esama jei ne nekompetencijos, tai protu nesuvokiamo naivumo, netoliaregiškumo. Tad jau vien dėl šito jo tapimas Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto būtų abejotinas dalykas.
Turima omenyje, ne tik tai, kad LRT tarybai renkant šios svarbios visuomenei institucijos vadovą, būdamas Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovas, V. Ališauskas balsavo už dviprasmišką Audriaus Siaurusevičiaus kandidatūrą. Prisiminkime, kad filosofas V. Ališauskas buvo paskirtas vadovauti visuomeniniam Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimui, kurio iniciatorius buvo premjeras Gediminas Kirkilas. Šis tyrimas, kaip žinome, pasibaigė visišku fiasko.
Negalėjo kitaip būti, nes kirkilinės politikos bruožas – prie Vyriausybės kurti komisijas, darbo grupes, kurios imituotų veiklą, o iš esmės būtų „dūmų uždanga“ G. Kirkilo interesams. Tokioms grupėms vadovauti skiriami savi žmonės arba tokie, kurių neveiklumas visai prognozuotinas dalykas. Taip pat jis mėgsta į šias grupes pakviesti opozicijos, „kitos stovyklos“ atstovų, kad sudarytų regimybę, jog šios komisijos, darbo grupės atstovauja platiems visuomenės sluoksniams. Juk ir dabar deryboms su ES dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo yra paskirtas vadovauti Aleksandras Abišala, žmogus iš dešiniųjų darinio „Vardan Lietuvos“.
Tai įvyko ir su V. Pociūno žūties aplinkybių tyrimo komisija. Jai vadovauti buvo paskirtas Tėvynės sąjungos narys V. Ališauskas, o jos sudėtyje – profesoriai Vytautas Landsbergis, Aloyzas Sakalas, generolas Jonas Kronkaitis. Pastarasis, išvydęs reikalo beviltiškumą, iš šios komisijos pasitraukė išsyk. Nenuostabu, kad komisija normaliai net nedirbo ir greitai žlugo.
V. Ališauskas buvo šių įvykių centre. Nenoriu įtarinėti jo kažkokiu piktavališkumu ar sakyti, jog ambasadoriaus kėdė Vatikane yra kompensacija už keistokus sprendimus, bet, vertinant V. Ališausko politinę veiklą, neapleidžia mintis, kad ambasadoriaus prie Šventojo Sosto kandidatūrai reikėtų ieškoti kito asmens.
Paskyrimas į šias pareigas yra jautrus dalykas, nes, kad ir kaip ten būtų, kalbama apie Bažnyčią, Vatikaną. Manau, Lietuvos katalikams ne vis vien, kas atstovauja jų šaliai prie Šventojo Sosto. Tačiau svarbu suprasti ir pačią paskyrimo procedūrą.
Ambasadoriaus prie Šventojo Sosto skyrimo tvarka yra tokia pat, kaip ir kitų ambasadorių. Kitaip tariant, skyrimą parengia URM, bendradarbiaudama su Seimo Užsienio reikalų komitetu, kuris turi aprobuoti visus svarbius diplomatų skyrimus. Skyrimą pasirašo Prezidentas, kurį ambasadorius paskui įteikia Vatikano Valstybės sekretoriatui, o galiausiai jau iškilmingai – popiežiui.
Žinoma, Vatikanas, kaip ir visos kitos valstybės, gali nesuteikti vadinamojo „agreement“ (sutikimo) skirti ambasadorių. Prieš suteikiant šį sutikimą, apie kandidatą yra užklausiama nunciatūroje (Vatikano ambasadoje toje šalyje). Pavyzdžiui, jeigu skiriamas asmuo bus pagarsėjęs savo antikatalikiška veikla, toks skyrimas pritarimo negautų. Tačiau akivaizdu, kad toks poelgis prilygtų akibrokštui, ir jis yra beveik neįmanomas.
Savaime suprantama, kad kyla klausimas: kokią įtaką šiais klausimais turi Katalikų Bažnyčia vietoje? Praktiškai jinai gali pareikšti savo nuomonę tik pradžioje, jei URM ir Seimo Užsienio reikalų komiteto nariai konsultuojasi su Bažnyčios atstovais, ypač ieškant kandidatūros į šį postą.
Kaip matome, Bažnyčios poveikis čia gana nedidelis. Belieka tik spėlioti, kiek Katalikų Bažnyčios Lietuvoje hierarchai turi įtakos URM sprendimams. Manau, kad juos paveikti Bažnyčia turi itin ribotas galimybes, nes stebint mūsų šalies gyvenimą susidaro įspūdis, jog ne URM yra paveikiama, bet ji modeliuoja procesus šalyje. Juk ne veltui būtent URM minima kaip vienas iš atraminių „valstybininkų“ veikimo centrų.
Visos šios aplinkybės verčia suklusti, kai kalbama ir apie galimą V. Ališausko ambasadorystę Vatikane. Viena vertus, negalima V. Ališauskui nieko prikišti: jis aktyviai viešojoje erdvėje gina Katalikų Bažnyčios pozicijas, konsultuoja žiniasklaidą religiniais klausimais, organizuoja mokslines diskusijas.
Tačiau V. Ališauskas yra ne tik visuomeninė, bet ir politinė figūra. Stebint V. Ališausko politinę veiklą, mažų mažiausiai susidaro įspūdis, kad esama jei ne nekompetencijos, tai protu nesuvokiamo naivumo, netoliaregiškumo. Tad jau vien dėl šito jo tapimas Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto būtų abejotinas dalykas.
Turima omenyje, ne tik tai, kad LRT tarybai renkant šios svarbios visuomenei institucijos vadovą, būdamas Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovas, V. Ališauskas balsavo už dviprasmišką Audriaus Siaurusevičiaus kandidatūrą. Prisiminkime, kad filosofas V. Ališauskas buvo paskirtas vadovauti visuomeniniam Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimui, kurio iniciatorius buvo premjeras Gediminas Kirkilas. Šis tyrimas, kaip žinome, pasibaigė visišku fiasko.
Negalėjo kitaip būti, nes kirkilinės politikos bruožas – prie Vyriausybės kurti komisijas, darbo grupes, kurios imituotų veiklą, o iš esmės būtų „dūmų uždanga“ G. Kirkilo interesams. Tokioms grupėms vadovauti skiriami savi žmonės arba tokie, kurių neveiklumas visai prognozuotinas dalykas. Taip pat jis mėgsta į šias grupes pakviesti opozicijos, „kitos stovyklos“ atstovų, kad sudarytų regimybę, jog šios komisijos, darbo grupės atstovauja platiems visuomenės sluoksniams. Juk ir dabar deryboms su ES dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo yra paskirtas vadovauti Aleksandras Abišala, žmogus iš dešiniųjų darinio „Vardan Lietuvos“.
Tai įvyko ir su V. Pociūno žūties aplinkybių tyrimo komisija. Jai vadovauti buvo paskirtas Tėvynės sąjungos narys V. Ališauskas, o jos sudėtyje – profesoriai Vytautas Landsbergis, Aloyzas Sakalas, generolas Jonas Kronkaitis. Pastarasis, išvydęs reikalo beviltiškumą, iš šios komisijos pasitraukė išsyk. Nenuostabu, kad komisija normaliai net nedirbo ir greitai žlugo.
V. Ališauskas buvo šių įvykių centre. Nenoriu įtarinėti jo kažkokiu piktavališkumu ar sakyti, jog ambasadoriaus kėdė Vatikane yra kompensacija už keistokus sprendimus, bet, vertinant V. Ališausko politinę veiklą, neapleidžia mintis, kad ambasadoriaus prie Šventojo Sosto kandidatūrai reikėtų ieškoti kito asmens.
Susiję įrašai:
- MINISTRAS PASITRAUKĖ – PROBLEMOS LIKO
- MŪSŲ AR “SPAUDOS KLUBO” TELEVIZIJA?
- AR KEIČIASI LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA?
- DĖL KOKIOS UŽSIENIO POLITIKOS LIEJAMOS KROKODILO AŠAROS?
- KAS NORI BŪTI ŠVENTESNIAIS UŽ POPIEŽIŲ