
Premjero Andriaus Kubiliaus potvarkiu sudaryta teisininkų darbo grupė, sukusi galvą, kaip įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą, kad pažeidžiamos žmogaus teisės neleidžiant pašalintajam prezidentui Rolandui Paksui iki gyvos galvos būti renkamam į parlamentą, pateikė savo siūlymus.
Tačiau visų jų esmė – Konstitucijos keitimas. Siūloma keisti vieną iš trijų šalies pagrindinio įstatymo skirsnių, įtraukiant į jį įvairius ribojimus asmeniui, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš pareigų už priesaikos sulaužymą arba šiurkštų Konstitucijos pažeidimą.
Nenuostabu, kad toks projektas iškart sulaukė daugybės prieštaringų vertinimų. Visų pirma niekas nepateikė įtikimo paaiškinimo, kodėl reikia keisti Konstituciją. Juk joje nenumatyta jokių bausmių apkaltos tvarka nušalintam asmeniui, todėl formaliai nėra ko ir taisyti. Siūlomos pataisos būtent ir įvestų apribojimus nusižengusiam asmeniui, tačiau jas galima padaryti bet kada, nesiejant su konkrečiu politinio lauko veikėju. Be to, išvis vertėtų apsispręsti, ar reikia Konstitucijai tokios naujos nuostatos.
Tad retoriškai norisi paklausti, kodėl tyli konstitucinės teisės specialistai? Juk tokios teisininkų darbo grupės parengtos konstitucinės pataisos padaro banalią pačios Konstitucijos vertę. Susidaro įspūdis, kad kuriamas “konstitucinis karantinas” turi saugoti pačią Konstituciją nuo R.Pakso. Jei tos pataisos būtų priimtos, politiniam elitui jos taptų “apsauga” nuo šios figūros, ir tada kas nors pasakytų, jog taip “saugo” valstybę bei jos piliečius.
Tačiau natūraliai kyla klausimas, ar ne per daug garbės R.Paksui?
Kam dėl vieno žmogaus reikia taisyti Konstituciją? Juk Konstitucija yra valstybės teisinės tvarkos pagrindų nustatymas (lotynų kalba žodis “constituere” reiškia nustatyti, įrengti, įsteigti). Ji reguliuoja valdžių santykius valstybėje ir nustato jos valdymo struktūrą bei mechanizmus. Būtent Konstitucija atskleidžia svarbiausius valstybės tikslus. Pagaliau mūsų Konstitucijos 5 straipsnis skelbia, kad ji riboja valdžios galias.
Taigi Konstitucija yra ilgalaikių nuostatų rinkinys, o ne politinių manipuliacijų įrankis.
Šioje perspektyvoje numatomas “konstitucinis karantinas” atrodo kaip nesusipratimas. Negi mūsų teisininkai ir politikai įžvelgia Lietuvoje tiek potencialių Konstitucijos laužytojų, kad jiems būtina kurti specialią konstitucinę normą? Kodėl nepakanka atitinkamai pakeisti įstatymus, įdėti į juos saugiklius ir baigti visiems laikams su R.Paksu susijusias teisines kolizijas?
Šie Vyriausybės sudarytos teisininkų darbo grupės siūlymai yra akivaizdus politikavimas. Sunkiai įsivaizduojama, kad Seime būtų toks sutarimas, kuris leistų lengvai keisti Konstituciją. Tad esama ne tiek nuoširdaus noro išspręsti problemą, kiek sudaromos sąlygos “tempti gumą” šiuo klausimu. Jei jis būtų perkeltas į konstitucinę plotmę, tai reikštų, kad 2012-ųjų Seimo rinkimus R.Paksui tektų stebėti iš tolo, o realiai parlamente jis galėtų atsidurti tik 2016 metais. “Pakso klausimo” vilkinimas – patikimiausias būdas tęsti “lakūno” politinę izoliaciją.
Todėl teisi prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiesiai sakydama: “Tai vis dėlto turės būti politinis sprendimas, ne tik teisinis. Tai ir teisinis, ir politinis (sprendimas). Ir tokį sprendimą turės priimti Seimas.” Akivaizdu, kad didžioji dalis dabartinių politikų nenori darbuotis vienoje politinėje erdvėje su nušalintuoju prezidentu. Tačiau, kaip rodo BNS užsakyta, o rinkos analizės ir tyrimų grupės RAIT atlikta apklausa, net 38 proc. Lietuvos gyventojų pareiškė manantys, kad R.Paksui turi būti leista dalyvauti visuose rinkimuose. Kitaip tariant, R.Pakso asmenybė vis dar yra įtampos židinys tarp politikų ir nemažos dalies Lietuvos. Ar ne per ilgai?
Susiję įrašai:
- PAKSO ERELIS SKLEIDŽIA SPARNUS
- KONSTITUCINIO TEISMO DIKTATŪRA
- VALDOVĖS KARAS
- KODĖL LIETUVOS VALDANTYSIS ELITAS BIJO REFERENDUMO?
- KONSTITUCINIŲ DVASIŲ GAUDYTOJAS IR BAŽNYČIA