„Grimztame į nusivylimą ir nepasitikėjimą“, „priėjome tašką“, „įstrigome“, „praradome kryptį“, „politinių mundurų apvalymas“, „užkulisiniai susitarimai“, „skaudu ir gėda“, „beprasmiška“, „arogantiška“, – tokiais žodžiais mirgėjo prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas.

Tai žodžiai, kuriuos apie padėtį šalyje galėtų pasakyti kiekvienas Lietuvos pilietis. Prezidentė tapo jų balsu, visų mūsų balsu. Tai, ką manome, ką aptarinėjame darbovietėse ar prie stalo su šeimynykščiais bei bičiuliais, prezidentė pasakė garsiai į akis visam krašto politiniam elitui. Todėl suprantama, kad, pasak jos pačios, ji atsisakiusi tradiciniu tapusio tokio pobūdžio pranešimų žanro – „įprastinės visų šalies gyvenimo sričių apžvalgos“. Juk Lietuvos žmonės yra ištroškę ne analizių ar abstrakčių svarstymų, bet veiksmingo žodžio, kuris paveiktų esamą padėtį teigiama linkme.

Prezidentė priminė, atrodytų, banalią, bet tikrąją hierarchiją: nuo žmogaus į valstybę, o ne nuo valstybės į žmogų. Tik įtvirtinus tokią sąrangą galima tikėtis Lietuvoje naujo gyvenimo ženklų. D.Grybauskaitė diagnozavo ir priežastį, kodėl mūsų krašte nesimato proveržio į kitą kokybę pėdsakų. Tai – žmogaus užmarštis:

„Šią pirmapradę vertybę užgožė kraštutinis ekonomizmas, įsivyravęs visuose lygmenyse. Visos problemos kildinamos tik iš pinigų stygiaus. Vakarykščius ekonominius burbulus išpūtė nežabotas ekonominis egoizmas. Šiandienius jų sprogimus ir socialines pasekmes sukėlė ekonominių prioritetų aukštinimo ideologija. Ne pinigų stygius pykdo žmones, o teisingumo ir solidarumo trūkumas“, – sakė valstybės vadovė.

Paradoksalu, bet pati ne vienus metus skaičiavusi Europos Sąjungos pinigus, daug kalbėjusi apie finansus ir ekonomiką, valstybės vadovė pasmerkė prioritetus, kuriais grįsta šiuolaikinė politika. Kitaip tariant, prezidentė prabilo kaip moralinis autoritetas, kuris turi teisę tarti ne itin malonius žodžius apie vertybių nepaisymą politikoje ir valstybės valdyme.

Prezidentė tūkstantį kartų teisi kalbėdama apie valdančiųjų, kad ir kokios politinės krypties jie būtų, abejingumą paprasto žmogaus poreikiams ir lūkesčiams. Jau įprasta, kad žmogus Lietuvoje yra reikalingas tik balsams surinkti, tačiau po rinkimų jo rūpesčiai atsitrenkia į biurokratijos ir neteisybės sieną. Akivaizdu, kad sunkmetis praeis, bet teisingumo lūkestis žmonėse liks nuviltas. Pavojinga, kad frustracija ir skeptiškumas žmonėse vis gilėja su kiekvienu politikų bandymu nuo jų atsiriboti.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Vos Seime buvo paruoštas Savivaldos rinkimų įstatymo projektas, numatantis galimybę nepartiniams dalyvauti savivaldos rinkimuose, Seimo pirmininkę Ireną Degutienę aplankė Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas, kuris bandymus keisti rinkimų tvarką pavadino „labai ydingais“. Vėl matome, kaip sistema nuo aktyvių piliečių ginasi dantimis ir nagais, pasitelkdama demagogiją apie nemokančiuosius dirbti „komandoje“. Kaip čia neprisiminus prezidentės žodžių, kad partijos yra virtusios „kunigaikštystėmis“, tad galime drąsiai teigti, kad savivaldybės tapo jų tvirtovėmis.

Žinoma, prezidentė savo pranešime nepasiūlė kažin kokios Lietuvos ateities vizijos, tačiau ji pateikė konkrečius žingsnius, kuriuos padarius atmosfera šalyje pagerėtų. Pakaktų įgyvendinti keturis jos siūlymus, nukreiptus į korupcijos sutramdymą, įsiklausyti į raginimą teismus atverti visuomenei ar partijas naujiems veidams ir turėtume apčiuopiamų pokyčių, kurie suteiktų daugiau vilties bei optimizmo Lietuvos gyventojams.

Belieka retoriškai klausti, ar bus išgirstas prezidentės kalbėjimas? Negirdėti jo yra gana sunku, nes jis buvo lakoniškas ir konkretus, tad įsiminti pagrindinius akcentus neturėtų būti sunku. Tačiau kurtumas yra permanentinė mūsų politinio elito negalia, juk ir D.Grybauskaitės pirmtakas Valdas Adamkus pasakydavo neblogų dalykų… O gal ateina laikas, kai atsivers ausys?

Susiję įrašai:

• VSD ĮSPĖJA: ŠALIN RANKAS NUO GRYBAUSKAITĖS!
• KODĖL NUOBODU?
• LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA IR PEREINAMASIS LAIKOTARPIS
• ŽODIS „APSIVALYMAS“ ATRODO PAKANKAMAI DEKLARATYVUS
• PREZIDENTĖS HEROJAI