Svarbu pastebėti, kad šis sprendimas nėra kažin kokia sensacija, nes kardinolas, sulaukęs 75 metų, pagal kanonų teisės nuostatus, reikalaujančius, kad tokio amžiaus vyskupas pasitrauktų iš pareigų, jau buvo įteikęs atsistatydinimo raštą popiežiui.

Tačiau pagal dabar vyraujančią praktiką, kadencija kardinolams ir arkivyskupams dažniausiai pratęsiama, kol eiti pareigas leidžia sveikata ir tik sulaukus 80 metų galutinai pasitraukiama iš vyskupo sosto. Neturėtume pamiršti, kad tiek Benediktas XVI, tiek popiežius Pranciškus buvo išrinkti vadovauti visuotinei Bažnyčiai viršijus 75 metų limitą. Ko gero, sveikatos veiksnys ir lėmė, kad kardinolo A.J. Bačkio atsistatydinimas buvo patenkintas.

Lietuviškos katalikybės atnaujintojas

Kardinolo A.J.Bačkio vaidmuo naujausioje Lietuvos RKB istorijoje laukia ateities kartų istorikų įvertinimo. Būtų siaura manyti, kad jis ypatingas tik tuo, kad A.J.Bačkis yra trečiasis kardinolas (po Jurgio Radvilos ir Vincento Sladkevičiaus) mūsų krašto istorijoje.

Jo paskyrimas 1992 m. Vilniaus arkivyskupu buvo itin reikšmingas Lietuvos Bažnyčiai, ką tik išėjusiai iš pogrindžio, sovietinės okupacijos metu veikusiai itin sunkiomis sąlygomis, kas nulėmė jos izoliaciją nuo visuotinės Bažnyčios, jos teologinės, pastoracinės bei liturginės raidos. Tuo metu, kai Lietuvoje vyko titaniška Bažnyčios kova su okupaciniu režimu, 1962 m. prasidėjo Vatikano II Susirinkimas, tapęs lemtingu posūkiu katalikybei. Kai popiežius Jonas Paulius II perkėlė A.J.Bačkį iš diplomatinės tarnybos į Vilnių, šio Susirinkimo dvasia ir nutarimai dėl savaime suprantamų priežasčių buvo tolimi Lietuvos RKB.

Tad A.J.Bačkio paskyrimas reiškė, kad jis turi priartinti visuotinėje Bažnyčioje vyraujančias nuostatas prie lietuviškos katalikybės. Nenuostabu, kad jis buvo sutiktas pakankamai šaltai, jei ne priešiškai, tam tikruose bažnytiniuose sluoksniuose, ypač tarp dvasininkų, kad jo paskyrimas buvo vertinamas kaip savotiškas Vatikano nepasitikėjimas vietiniais. Netrukus tremtinių organizacijos net buvo pradėjusios rinkti parašus po peticija popiežiui, prašant atšaukti A.J.Bačkį iš Vilniaus arkivyskupo pareigų.

Tačiau ilgainiui situacija stabilizavosi ir A.J.Bačkiui pavyko lietuviškos katalikybės atnaujinimo darbas. Pasauliečių apaštalavimo ir bendruomeniškumo skatinimas, vienuolynų įsteigimai ir atsikūrimai, socialinės iniciatyvos, ekumeninės dvasios palaikymas – tai tik keletas aspektų, kurie įkvėpė naują gyvybę Lietuvos RKB.

Atskirai vertėtų paminėti Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos atkūrimą. Jos pagrindinė idėja – kunigų ugdymas Vatikano II Susirinkimo nutarimų dvasia. Ši seminarija išleido visą plejadą kunigų, kurie šiuo metu užima pagrindines pozicijas Vilniaus arkivyskupijos struktūrose ir yra rimti pretendentai netolimoje ateityje įsilieti į episkopatą.

Vis dėlto didžiausias kardinolo vaisingumas dviejų dešimtmečių veiklos Bažnyčios gyvenime – kad subrendo jo įkvėpta ir padrąsinta, Atgimimo laikais pabudusi karta (dabartiniai keturiasdešimtmečiai), kuri imasi atsakomybės tiek Bažnyčioje, tiek visuomenėje.

Kviečia vienybei ir atsinaujinimui

Be abejo, ne vienam gali kilti klausimas, kodėl A.J.Bačkio įpėdiniu netapo Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. Čia svarbu pastebėti, kad arkivyskupijai vadovauti dažniausiai renkami vyskupai, turintys ordinaro patirties, o būtent G.Grušas jau buvo kariuomenės ordinaras. Tad, pvz., ir Kauno arkivyskupijoje, kai iš jos vadovo pareigų pasitrauks arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, prie vairo turėtų stoti kažkas iš ordinarų.

Beje, svarbu paminėti, kad Vilniaus arkivyskupas metropolitas netarpiškai nepaveldi kardinolo titulo. Juo iki gyvos galvos liks A.J. Bačkis, tad kada iškils Lietuvoje kito kardinolo asmuo, yra neapibrėžtos ateities klausimas.

Dabar vienas iš pagrindinių klausimų, iškylančių Vilniaus arkivyskupijos tikintiesiems – kokią bažnytinę viziją sieks įgyvendinti naujasis jos ganytojas? Savo pareiškime po nominacijos arkivyskupas G. Grušas teigė: „Sieksiu aprėpti visus, ir kviečiu Jus kartu žengti kuriant tą vienybę, dėl kurios Kristus meldėsi Paskutinės Vakarienės metu. Čia bus reikalingas Šv. Dvasios vedimas, kad mes visi kartu malda ir darbu galėtumėm įveikti tautinius, ekonominius, politinių požiūrių skirtumus bei savanaudiškumo pagundas, o dalindamiesi savo talentais ir kryžiais atsinaujintume patys ir atnaujintumėm vietinę Bažnyčią ir visuomenę.“

Šie žodžiai yra kvietimas vienybei ir atsinaujinimui. Tokių uždavinių įgyvendinimas yra naujojo Vilniaus arkivyskupijos ganytojo jėgoms, nes G. Grušas yra ne tik bažnytinės teisės specialistas ir gabus administratorius, ką įrodė būdamas Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi bei vadovaudamas Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatui, bet ir pagarsėjęs sielovadininkas, puikiai pažįstamas įvairių maldos ir atsinaujinimo (tarp jų ir charizminio sąjūdžio) sambūrių žmonėms. Tad bendruomenės telkimas, krikščioniškos žinios skleidimas moderniais būdais jam yra savas dalykas.

Taip pat tikėtina, kad pajudės teigiama linkme ir Bažnyčios komunikavimo su visuomene reikalai, nes G.Grušas yra buvęs „IBM“ korporacijos darbuotojas, tai reiškia, jog jam nesvetima šiuolaikinio, technikos pažangos paveikto, žmogaus mąstysena bei kalba.

Tokioms pareigoms palyginti jaunas amžius (G.Grušui – 52 metai) ir tarnystės ateitininkų federacijoje patirtis leidžia manyti, kad bus intensyviau ieškoma kelių į jaunosios kartos širdį.

Tad su naujų vyskupų skyrimais 2010 m. prasidėjusi kartų kaita katalikų hie­rarchijoje tęsiama ir naujo Vilniaus arkivyskupo metropolito skyrimu. Šis procesas dar nėra baigtas, nes artimiausiu metu turėtume sulaukti naujų vyskupų nominacijų, na, o visų pertvarkų veiksmingumas paaiškės tik ilgalaikėje perspektyvoje.