KAM REIKALINGAS KONSTITUCINIS TEISMAS?

KT - nėra savaime suprantamas dalykas

Naujoji daug triukšmo sukėlusi Vengrijos Konstitucija yra puikus pavyzdys, kad praėjus dviem dešimtmečiams po fundamentalių pokyčių Europos geopolitiniame žemėlapyje ateina laikas permąstyti kryptį, kuria pasuko komunizmo jungą nusimetusios tautos. Ne veltui 25 Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Seimo nariai pasirašė rezoliuciją, palaikančią Vengrijos bandymą reformuoti šalies gyvenimą, tuo netiesiogiai pateikdami Vengrijos patirtį kaip įkvepiančią. Tikra tiesa – yra ko pasimokyti iš vengrų. Jie suabejojo tuo, kad iki šiol viskas buvo gerai, ir ėmėsi pagrindo – savo Konstitucijos taisymo. Vengrų politinis elitas suprato, kad Konstitucija nėra Biblija, prie kurios nebūtų galima nieko prirašyti ar ko nors išbraukti.

Nesileidžiant į niuansus ar specifiškesnes reformas vertėtų atkreipti dėmesį, kad reformuotoji vengrų Konstitucija apriboja Konstitucinio Teismo (KT) galias. Pagal naujas nuostatas, pavyzdžiui, jis negalės nagrinėti bylų, susijusių su įstatymais, kurie lemia šalies biudžeto formavimą. Tokio pobūdžio įstatymai galės būti nagrinėjami tik tada, jeigu prieštaraus žmogaus teisėms.

Vengrijos pavyzdys galėtų įkvėpti ir mūsų politikus, kad šie pagaliau ryžtųsi ir Lietuvoje vykdyti konstitucinę reformą. Juk krašto Pagrindinis įstatymas yra sukurtas prieš du dešimtmečius ir ne vienas jo straipsnis neatitinka nūdienos realijų.

Kodėl vienas tokios reformos žingsnių negalėtų būti apskritai KT panaikinimas? Kas iš Lietuvos piliečių galėtų rišliai paaiškinti, kam reikalingas KT?

Ši instancija yra palyginti naujas reiškinys teisinėje sistemoje. Jos idėja priklauso Hansui Kelsenui, Austrijos KT steigėjui. Būtent šioje šalyje, praėjus dviem metams po Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimo, tik 1920-aisiais pradėjo funkcionuoti pirmasis pasaulyje KT.

Stebėtina, bet šios instancijos nėra daugelyje valstybių. Daugiausia ji funkcionuoja federalinėse valstybėse, kur reikia prižiūrėti, kad vietos potvarkiai neprasilenktų su Pagrindiniu įstatymu. Kita šio reiškinio paplitimo geografija – posovietinė erdvė, net Padniestrė turi savo KT.

Lietuvoje KT akivaizdžiai yra tapęs politinio veikimo įrankiu. Jis nebeatlieka savo pagrindinės funkcijos – prižiūrėti, kad įstatymai ir Seimo, prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarautų Konstitucijai, o tampa arbitru, kuris sprendžia, kas – pozicija ar opozicija – yra teisus jų ginčuose.

Kitaip tariant, KT yra įsitraukęs į politinius procesus. Nors Konstitucija ir numato, kad “Konstitucinis Teismas turi teisę atsisakyti priimti nagrinėti bylą ar rengti išvadą, jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais“, tačiau jo teisėjai mielai nagrinėja reklamos televizijoje, pensijų karpymo ar studentų semestrų klausimus, nukala šeimos apibrėžimus.

Nieko nuostabaus, kad šios institucijos prestižas visuomenės akyse krinta. Juk KT yra virtęs kažkokia aksakalų taryba su galutinės ir neskundžiamos tiesos teise, apgaubta kone sakraline neklystamumo aura. Dešiniųjų patriarchas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis yra teigęs, jog KT mano, kad Lietuvoje jis yra pats didžiausias ponas. Panašus sindromas, anot profesoriaus, tvyrojo ir sovietmečiu, kai nieko nebuvo daroma be pono leidimo iš Maskvos.

Tad kam Lietuvai reikalinga tokio pono diktatūra? Kas tokio nutiktų, jei jo paprasčiausiai neliktų? Jei koks nors įstatymas pažeistų konstitucines piliečio teises, jas galėtų apginti ir Aukščiausiasis Teismas, o politikai nebeturėtų dar vienos galimybės žaisti rinkėjų emocijomis. Tik reikia sutikti, kad ne viskas mūsų valstybėje ir jos teisinėje sandaroje yra savaime suprantama. Net ir KT.

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: