Įdomiausia (ir absurdiškiausia), kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija neišskyrė atskirų scenų, žodžių ar teiginių, nes mano, jog siužetas turi būti „vertinamas visumoje“. Tad visuomenė neišgirdo jokių konkrečių nusižengimų įvardijimų, o vien abstrakčius kaltinimus. Susidaro įspūdis, kad komisijai paprasčiausiai nepatiko šoumenų humoro forma, tačiau retoriškai norisi klausti, ar to pakanka, kad jų darbas būtų nuteistas? Komisijos pirmininkė Edita Žiobienė šio numerio tematiką sugebėjo net prilyginti Sausio 13-osios ir Medininkų tragedijoms, nors siužetas akivaizdžiai pašiepia buitinį antisemitizmą.

Visai šiai istorijai papildomą atspalvį suteikia dar vieną aplinkybė. Juk šis numeris buvo sukurtas prieš penkerius metus. Tad pagrįstai gali kilti klausimas: kam prireikė prikelti iš užmaršties humoristinį siužetą? Lieka priminti, kad ikiteisminį šios bylos tyrimą Generalinė prokuratūra pradėjo gavusi užsienio reikalų viceministro Jaroslavo Neverovičiaus skundą. Esą siužetas kelia antisemitinius jausmus, kenkia tarptautiniam šalies prestižui.

Kažkaip nesitiki, kad visi žmonės iš Generalinės prokuratūros ar URM taip neturėtų humoro jausmo. Tas faktas, jog skundas atėjo iš URM, palieka daug erdvės spekuliacijoms apie politinio keršto versiją. Juk URM žinoma kaip vadinamųjų „valstybininkų“ citadelė. Neverta pamiršti, kad šoumenai darbuojasi LNK televizijoje, kuri, kad ir kaip ją vertintume, yra vienintelė atvirai „valstybininkams“ oponuojanti televizija. O ir šių aktorių įkūnyti personažai – Mauzeris ir Sūrskis – atspindi tam tikrą politinę poziciją.

Tai reiškia, kad, naudojantis įstatymais, vis ieškoma būdų, kaip pažaboti tą žiniasklaidos dalį, kuri dar bando kalbėti kitaip, nei tai naudinga mūsų politikos užkulisiuose veikiančiai grupuotei. Tokias prielaidas sudaro nuolat aitrinama rasizmo, netolerancijos, homofobijos isterija. Juk paviršutiniškai pažvelgus į mūsų žiniasklaidą (pirmu smuiku čia groja „Lietuvos rytas“), atrodo, kad mūsų šalis yra kažkokių rasistų bei antisemitų prieglobstis.

Nepaneigsi, kad mūsų visuomenė vis neatsikrato totalitarinio mąstymo bruožų. Joje įprasta rezervuotai ir įtariai vertinti kitokius, skirtingus. Tačiau keista, kad didžiausiu Lietuvos rasistu ūmiai tampa Vladas Garastas, antisemitais virsta A. Ramanauskas su R. Šapausku, o Vilnius padaromas pačiu nepalankiausiu miestu juodaodžiams.

Taip sukuriama regimybė, kad mūsų visuomenė kenčia „didelę problemą“, ir mūsų žvilgsnis nukreipiamas nuo gyvybiškai svarbų ekonominių ir politinių klausimų. Kylama į kovą su homofobija ir rasizmu, bet A. Ramanausko ir R. Šapausko atvejis rodo, kad ja galima pridengti viską, pavyzdžiui, bet kokią kritišką mintį homoseksualumo adresu ar antirusiškas pažiūras. Gaila, kad šiuos pavojus ignoruoja tiek nevyriausybinis sektorius, tiek žurnalistų bendruomenė. Juk už šoumenus viešai užsistojo tik profesorius Leonidas Donskis. Tad A. Ramanauskas ir R. Šapauskas liko vieni su savo problema. Tokia padėtis paliudija, jog grėsmės laisvam žodžiui visiškai realios.