KAM PREZIDENTEI REIKALINGA „VAIVORYKŠTĖ“?

“Vaivorykštė” žūtbūt

Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau primena užsikirtusią plokštelę – Darbo partija yra blogis ir ji turi būti eliminuota iš valdžios dalybų. Šiuo atveju atrodo, kad priemonės nebeturi jokios reikšmės, nes tikslas yra šventas ir moralus – išguiti iš Lietuvos „perkamą demokratiją“.

Ko gero, mažai būtų mūsų šalyje žmonių, kurie nesibjaurėtų tokia keista demokratijos forma. Kova su ja turėtų vykti plačiu frontu – pasitelkus visuomenės švietimą, teisėsaugą ir politinę valią, kuri reformuotų rinkimų sistemą. Tačiau prezidentės vizija – „vaivorykštės“ koalicija.

Natūraliai kyla klausimas – kam prezidentei reikalinga „vaivorykštė“? Juk tokia koalicija, kai valdo įvairių partijų vinegretas yra kraštutinė priemonė, kurios politinis elitas griebiasi kuomet aritmetiškai nesugeba sudaryti valdančios daugumos su giminingomis partijomis. Net ir tuomet bandoma formuoti mažumos vyriausybė, nes „vaivorykštė“ yra tikras iššūkis bet kokiai partijai.

Dabar sunku apčiuopti tokios „vaivorykštės“ būtinybę, nes trys koaliciją formuojančios partijos dar prieš rinkimus buvo paskelbusios apie porinkiminius planus. Piliečiai už ją balsavo ir jai patikėjo valstybės vairą. Negana to, visos šios partijos greitai suformavo valdančią koaliciją.

Šioje trikinkėje akivaizdžiai šlubuoja Darbo partija. Ji yra partija vadinamas politinis uabas. Tačiau jos problemos buvo žinomos seniai. Niekam prieš rinkimus nebuvo paslaptis apie Darbo partijos apskaitas, degustacijas ir jos lyderio Viktoro Uspaskicho bei jo parankinių „kombinacijas“. Vis dėlto tai nesutrukdė net 271 520 šalies piliečių palaikyti šį darinį, o beveik visoms parlamentinėms partijoms su ja bendradarbiauti.

Nenuginčysi, kad Darbo partija smarkiai trenkia puvėsiais.  Deja, kaip ir kitos didžiosios šalies partijos. Visgi didelis naivuolis arba konkrečiai partijai visa esybe atsidavęs veikėjas gali teigti, kad tik darbiečiai turi „juodąją buhalteriją“. Pavyzdžiui, prisiminkime, kad 2004 m. toks STT vadas Valentinas Junokas organizavo reidus į didžiųjų partijų būstines ieškodamas dvigubos buhalterijos pėdsakų.

Anuometinis antikorupcinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktorius Rytis Juozapavičius,  V. Junoko pastangas kovoti su politine korupcija įvertino kaip „labai drąsias, tačiau donkichotiškas, nes STT išdrįso tirti tuos, kurie yra labai aukštai ir labai galingi“. Kuo viskas baigėsi? „Tradicinės“ partijos pasijuto itin užgautos ir padarė viską, kad V. Junokas iš STT aukštumų atsidurtų advokatų gildijoje.

Dabar bloga yra tik Darbo partija, nors dezinfekcija būtina visoms partijoms. Tik tos dezinfekcijos niekas nenori imtis. Ir jei prezidentei būtų rūpėjusi moralinė reikalo pusė, ji seniai būtų reikalavusi tos pačios STT atidžiau tirti partinę veiklą. D. Grybauskaitė nesipiktino ir tuomet, kai valdantieji konservatoriai tiesė bendrystės ranką darbiečiams kviesdami juos bendradarbiauti Seime.

Tiesa, prezidentei turime būti dėkingi, kad ji oficialiai pripažino tai, ką ne vienas galvojome. „Nėra jokių ideologijų“, – neseniai pareiškė ji išdidžiai apie lietuviškas partijas. Vietoje to, kad apgailėtų situaciją, kai dingsta ribos tarp partijų, prezidentė ciniškai reikalauja „vaivorykštės“, nes partijos yra praradusios savo tapatybę. „Vaivorykštė“ jai būtina, nes tokia dirbtinai sulipdyta koalicija būtų kupina įtampų, prieštaravimų ir lengvai valdoma. Tiesiog šokdinama vienu rankos mostelėjimu.

Juk šalia prezidentės bet kokios vaivorykštės spalvos turi nublankti.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: