Nors šiuolaikinė visuomenė praranda sakralių dalykų pojūtį, tačiau apsieiti be mitų neįstengia. Ko gero, vienas populiariausių ir gajausių šiuolaikinio pasaulio mitų yra apie Kalėdų Senelį. Kas metai tartum koks Artimųjų Rytų gamtos dievukas jis šlovingai pasirodo pasaulio dėmesio centre, sulaukia masinio kulto ir pagarbos, o po to, dingsta metams Laplandijos pusnyse.

Geradaris vyskupas
Kaip ir daugelis su Kalėdomis susijusių veikėjų bei simbolių, taip ir Kalėdų Senelis yra krikščioniškos kultūrinės tradicijos dalis. Jo prototipas – IV a. dabartinės Turkijos teritorijoje gyvenęs šventasis vyskupas Mikalojus. Yra išlikę labai nedaug patikimų istorinių duomenų apie Mikalojaus gyvenimą, tad tenka remtis tradicijos pasakojimais. Manoma, kad jis gimė Pataros uostamiestyje, pietvakarinėje Mažosios Azijos dalyje, dabartinės Turkijos teritorijoje, tarp 260 – 280 metų. Anksti mirus Mikalojaus tėvams, kilmingiems ir pasiturintiems žmonėms, visas jų turtas atiteko Mikalojui, kuris nusprendė panaudoti juos geriems darbams.
Labiausiai paplitęs pasakojimas apie šventąjį byloja, kad vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus ir negalėjo rasti savo trims dukterims vyrų, nes jos tapo bekraitės. Joms būtų tekę paprasčiausiai verstis prostitucija. Apie tai sužinojęs, Mikalojus naktį šiai šeimai pro langą įmetė auksinių. Taip merginos galėjo ištekėti.
Imperatoriaus Diokleciano krikščionių persekiojimo metais Mikalojus buvo įkalintas kaip ir daugybė kitų krikščionių. Laisvę atgavo Konstantinui 313 metais paskelbus vadinamąjį Milano tolerancijos ediktą, kuris leido krikščionims laisvai praktikuoti savo religiją. Atvykęs į savo krašto sostinę Mirą buvo išrinktas vyskupu. Manoma, kad jis mirė gruodžio 6 d. 343 metais. Mikalojų Bažnyčia paskelbė šventuoju, o pasakojimai apie Mikalojaus daromus stebuklus, įkvėpė jį laikyti vaikų, mokinių, netekėjusių merginų ir moterų, jūreivių, žvejų, kvepalų gamintojų bei kalinių globėju.
Jo kultas yra labai populiarus Stačiatikių bažnyčioje, ypač Rusijoje, kur jis vadinamas Nikolajumi, o be jo ikonos sunku įsivaizduoti cerkvę ar pamaldaus stačiatikio namus. Viduramžiais gruodžio 6-oji – šv. Mikalojaus diena – buvo švenčiama visoje Europoje. Ypač jos laukdavo vaikai, nes paklusnus, jo šventės naktį iš šventojo gaudavo dovanų, o išdykę bijodavo jo padėjėjo Juodojo Petro, kuris galėjo taikyti itin giežtą bausmę: išsinešti juos savo krepšyje ir laikyti tol, kol jie išmoks gražiai elgtis.

Sinterklaaso diena
Tačiau Reformacijos racionalizmo banga (mat protestantai aršiai kovojo prieš šventųjų kultą) pasiekė, kad Europoje tradicija švęsti šv. Mikalojaus dieną beveik nunyko. Vis dėlto olandai išgelbėjo legendą apie Sinterklaasą (taip jų kalba skamba Kalėdų Senelio vardas). Būtent Nyderlandai yra ta Europos valstybė kur jo šventė yra gyvybinga iki šiol. Kaip olandai ją švenčia mielai sutiko papasakoti jau dešimtus metus Lietuvoje gyvenantis olandų verslininkas Christianas Klarenbeekas.

„Pradedame švęsti jau lapkričio pabaigoje, kai į vieną iš šalies uostų (kasmet į vis kitą) atplaukia garlaivis su šv. Mikalojumi ir jo palyda, Juodųjų Petrų (tai juodai išsidažę vyriškiai) komanda. Pats Mikalojus dėvi stilizuotus vyskupo rūbus, turi vyskupišką lazdą ir sėdi ant balto žirgo. Tikima, kad jis aplaukia iš Ispanijos. Jis lankosi mokyklose, o penktadienio arba šeštadienio vakare vaikai prie durų stato batą į kurį deda morką arba šiaip ką nors užkąsti šv. Mikalojaus žirgui, o vietoje to sulaukia mažytės dovanos. Didžioji dovana jų laukia gruodžio 6 d. ryte, kai prie namų randamas drobinis maišas su dovanomis, kurių tenka visiems namiškiams, nes kitu atveju vaikams bus sunku patikėti, kad svečiuose pabuvojo Sinterklaasas. Tarp dovanų visada yra saldainių ir mažų sausainių su tradiciniais kalėdiniais prieskoniais. Tai išskirtinai šeimos šventė, nors vyksta ir viešų renginių, pavyzdžiui, mokyklose, o Mikalojaus vizitą galima užsiprašyti ir į namus.“

Tad per Kalėdas olandai dovanų nebegauna, tačiau šalyje pasigirsta balsų, kad reiktų keistis dovanomis, kaip ir visame pasaulyje, per Kalėdas ir nebesilaikyti senų tradicijų.
Tiesa, Christianas sako, kad jo šeimai panašių problemų nekyla, nes Nyderlandų ambasada kasmet organizuoja šv. Mikalojaus šventę, į kurią jis eina su savo Lietuvoje gimusiais vaikais, o atėjus Kalėdų šventei šeimoje apsilanko ir Kalėdų Senelis.

Kaip Mikalojus virto Santa Klausu
Tad olandams turime būti dėkingi ne tik už tai, kad jie išsaugojo šią šventę, bet ir, kad visų pamirštą Mikalojų prikėlė naujam gyvenimui. Būtent olandų jūrininkai, XVII a. tradiciją švęsti šv. Mikalojaus dieną perkėlė į Ameriką, „naująjį Amsterdamą“ – Niujorką. Čia olandiškasis Sinterklaasas transformavosi į Santa Klausą, bet dar turėjo luktelėti, kol galėjo peržengti kolonijos ribas.
Visgi 1823 m. gruodžio 23 d. galime laikyti oficialia modernaus Kalėdų Senelio gimimo diena, kai amerikiečių žurnale Sentinel pasirodė Clemento C. Mooro eilėraštis „Šv. Mikalojaus apsilankymas“, kuris buvo išverstas į svarbiausias pasaulio kalbas. Šiose eilėse buvo apdainuotas senas vyras, kuris naktį iš gruodžio 24 į 25 d. pasirodo danguje aštuonių elnių tempiamose rogėse, įeina į namus per kaminą ir palieka dovanas vaikų kojinėse. 1860 m. šis personažas įgavo išvaizdą dėka amerikiečių žurnalo Harper’s Illustrated Weekly dailininko Thomo Nasto, o po 25 metų amerikiečių rašytojas George P. Websteris aprašė Šiaurės ašigalyje (taip Kalėdų Senelis buvo įkurdintas Suomijoje) esančią Kalėdų Senelio žaislų dirbtuvę, kur jam talkina armija nykštukų.
Vis dėlto pasaulinė šlovė Kalėdų Senelį aplankė tik 1931 m., kaip tai įprasta moderniame pasaulyje apsukrių verslininkų dėka, kai jo atvaizdas buvo panaudotas reklamuojant Koka – kolos produkcija: mat gėrimo buteliuko etiketės spalvos buvo tapačios jo aprangos spalvoms. Kalėdų Senelio su Koka – kola vaizdas greitai apskriejo visą pasaulį ir prisidėjo prie spartaus Kalėdų industrijos paplitimo, o pats Kalėdų Senelis virto komercijos pasaulio, pramogų kultūros dalimi. Tiesa, jei iki tol Kalėdų Senelio dovanos tekdavo tik daugiau pasiturinčių šeimų atžaloms, tai nuo 1940 m. jo maišas atsirišo visų socialinių sluoksnių vaikams.
Nors ir pavergtas komercijos Kalėdų Senelis lieka pirmapradžio ir naivaus tikėjimo „kažkuo“ tolimu bei jaukiu simboliu. Tikėjimo, kuris užgniaužia kvapą, pakylėja virš kasdienybės pilkumos, leidžia gyventi stebuklo nuojauta.

Susiję įrašai:

• APIE ŠVENTĄJĄ KOMERCIJĄ
• DIEVAS MINIOJE
• KADA GIMĖ JĖZUS?
• MEDITACIJA: “NEREGIŲ IŠGYDYMAS”
• KAIP ATSIRADO KATALIKAI IR STAČIATIKIAI