KAIP VERTINTI MŪSŲ SPORTININKŲ STARTUS PEKINE?

Šiandien Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus priėmė Pekino vasaros Olimpinėse žaidynėse dalyvavusius Lietuvos sportininkus ir mūsų šalies olimpinės delegacijos vadovus. Kaip žinome iš viso olimpinius medalius Pekine iškovojo 87 valstybių atletai. Tarp jų yra ir mūsų tautiečių pavardės. Tiesa, toje neoficialioje komandinėje įskaitoje Lietuvos delegacija su dviem sidabro ir trimis bronzos medaliais dalijasi su Kroatija kuklią 57-ąją poziciją.
Visgi verta pastebėti, kad prie šalių laimėjusių medalius rikiuotės dedamas žodis „neoficiali“. Pagal TOK principus ne valstybės, bet atletai varžosi tarpusavyje. Tai – sportininkų kovos ir šventė. TOK kviečia asmeniškai dalyvauti sportininkus Olimpiadoje, pagaliau jie, o ne valstybės laimi medalius. Tai jų pasiekimai ir nesėkmės.
Tad kaip vertinti mūsų sportininkų startus Pekine? Štai mūsų sporto funkcionieriai netveria džiaugsmu.

Išties jei žiūrėtume vien iš asmeninės perspektyvos, tai penki atletai parvežę į Lietuvą olimpinius trofėjus yra nemenkas pasiekimas. Nepaisant to, visiems Lietuvos sporto mėgėjams kažkiek apmaudu, kad iš Pekino niekas negrįžo pasidabinęs olimpinio čempiono laurais. Juk mūsų kaimynai estai ir latviai tokio džiaugsmo sulaukė.
Kita vertus, objektyviai žiūrint, nesimato, kad kas nors iš mūsų sportininkų galėjo užkopti ant aukščiausio prizininkų pakylos laiptelio. Kad ir kokie įspūdingi Aleknos pasiekimai, tačiau jis pats pripažino, kad sunku konkuruoti su jaunesniais varžovais. Nors Gintarė Volungevičiūtė buvo arčiausiai čempionės titulo, bet pripažinkime, kad jei taip būtų atsitikę, tai buriavimo pasaulyje, toks pasiekimas prilygtų sensacijai. Kiti mūsų sportininkų rezultatai atitiko esamą padėtį.
Tačiau bendroji šalių lentelė turi vertę. Ji atspindi bendrą sporto situaciją konkrečioje šalyje, nes už sportininkų laimėjimų slypi ekonominių, kultūrinių ir politinių sprendimų visuma. Šioje perspektyvoje 57-oji Lietuvos pozicija neatrodo džiuginančiai. Galime guostis, kad aplenkėme sporto tėvynę Graikiją, tokias turtingas valstybes kaip Austrija, Izraelis, PAR, Airija ar sportiškomis tradicijomis garsią Serbiją. Tačiau virš mūsų ekonomiškai atsilikusios Mongolija ir Uzbekija, Afrikos šalys Kenija, Zimbabvė ir Etiopija, daug kuo į mus panašios Slovakija ir Slovėnija.  
Daug kas remiasi į mūsų sporto politiką. Tad mūsų sporto funkcionierių džiūgavimai gali turėti liūdnų pasekmių. Lietuvos sporto veidas – nutriušusios sporto bazės, menkas jaunimo domėjimasis sportu, masinio sporto nunykimas. Tarptautinėje arenoje vis remiamasi į patyrusius sportininkus, nors būna aišku, kad jų geriausios dienos praeityje. Tikras papiktinimas, – tai sąlygos, kuriomis varžyboms ruošiasi mūsų atletai. Štai Trakų irklavimo bazė pereina į policininkų rankas, o irkluotojas Mindaugas Griškonis jau ketverius metus rudenį vyksta į Šveicarijos vynuogynus, kad taip užsidirbtų pinigų pragyvenimui…
Apleistos ir tam tikros sporto šakos, kurios turi geras tradicijas, bet apgailėtina dabartį. Džiaugiantis mažytės Islandijos rankininkų laimėjimais, tenka nostalgiškai prisiminti, kad devintajame dešimtmetyje Kauno „Granito“ vyrų ir Vilniaus „Eglės“ moterų klubai priklausė Europos rankinio elitui. Dar neseniai dėl kelialapio į olimpines žaidynes kovojo mūsų žolės riedulininkės, o meninės gimnastikos Europos čempionė buvo lietuvaitė D. Kutkaitė… 
Tokių pavyzdžių yra nemažai, bet reikėtų nedejuoti, o išanalizuoti priežastis lėmusias šių sporto šakų nunykimą. Viena jų menkas valstybės dėmesys, investicijos į sporto bazes, sportininkų rengimą. Tad belieka laukti kada daug apie šalies įvaizdį kalbantys valstybės vyrai pagaliau susipras, kad kol kas būtent sportas geriausiai reprezentuoja Lietuvą pasaulyje.  

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: