Vasaros karščių sūkuryje beveik liko nepastebėtas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktas Civilinio kodekso pataisos projektas, kuriuo siūloma leisti nutraukti santuokas notarams tais atvejais, kai dėl to sutaria abu sutuoktiniai, neturintys nepilnamečių vaikų bei kreditorių.

Teikdamas projektą, teisingumo ministras Remigijus Šimašius tvirtino, kad šiuo siūlymu siekiama atsisakyti nereikalingų biurokratinių procedūrų, kurios leis sumažinti darbo krūvį teismams bei sparčiau organizuoti skyrybų procesą.

Laimė, kad praėjusią savaitę pasirodė Lietuvos Vyskupų Konferencijos pareiškimas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Vyriausybei ir Seimui  dėl šių projektų. Vyskupai, pasisakydami prieš teisingumo ministro projektus, apeliuoja, kad santuoka ir šeima yra Konstitucijos saugomos vertybės, primena apie Lietuvos Respublikos civilinio kodekso principą, jog šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą.

Vyskupų priminimas apie Šeimos politikos koncepciją pasirodė laiku. Suprantama, kad finansinės krizės laikais valstybė negali vykdyti kai kurių jos nuostatų. Tačiau lieka neaišku, kodėl kėsinamasi į dalykus, kurie tiesiogiai nėra susiję su finansais. Ar taip nepaneigiamas tas šeimos politikos kursas, kurį pasirinko valstybė, priimdama šią koncepciją?

Žinoma, skyrybų reiškinio neįmanoma išgyvendinti. Reguliuodama skyrybų procesus, valstybė sutinka, kad būtų skiriamasi, įstatymais kontroliuoja šį procesą, kad nenukentėtų viena ar kita pusė, piliečių laisvė. Vis dėlto tam tikrais įstatymais ji gali šliūkštelėti alyvos į ugnį arba sušvelninti procesus.

Tuo tarpu Teisingumo ministerijos projektas paprasčiausiai skatina skyrybų kultūrą Lietuvoje. Akivaizdu, kad, supaprastinus procedūras, skyrybos tik dar labiau padaromos pačia paprasčiausia išeitimi iš santuokinės krizės. Tokie įstatymai užkoduoja besituokiančiųjų sąmonę, kad egzistuoja lengvas sprendimas. Tačiau kokios to lengvo sprendimo pasekmės?

Štai vasarą paskelbto Australijos nacionalinio universiteto mokslininkų atliko tyrimo rezultatai rodo, kad 16 proc. išsiskyrusių porų – tai partneriai, kurių tėvai išsiskyrę ir tik 10 proc. užaugę visavertėse šeimose. Žmonės, kurie susituokę du ar tris kartus, net 90 proc. dažniau linkę į skyrybas nei tos šeimos, kur abu partneriai susituokę pirmą kartą. Galima svaidytis argumentais, klaidžioti teisiniuose vingiuose, bet skaičiai iškalbingi.

Įdomios ir tokios projekto nuostatos, jog santuoka gali būti nutraukta notarine tvarka, kada nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei vieni metai, kai tokios šeimos neturi vaikų, turtinių įsipareigojimų. Kitaip tariant, tai reiškia, kad projekto taikiklyje – jaunos šeimos. Štai čekų šeimos santykių specialistas M. Plzakas nurodo, kad pirmoji santuokinė krizė gali kilti tarp trečių ir septynerių bendro gyvenimo metų ir tęsiasi apie vienus metus. Tad, užuot padėję jaunoms šeimoms susidoroti su šiomis problemomis, einame lengviausiu keliu.

Kitas dalykas, kad Lietuvoje yra keistas metas, kai įvairius projektus galima pridengti magiškais žodžiais ir formulėmis: „biurokratinių procedūrų mažinimas“, „biurokratijos saulėlydis“, „biurokratinių funkcijų perskirstymas“. Tačiau apčiuopiamos naudos, palengvėjimo piliečiams kol kas tai neatneša. Užtat po šiais šūkiais galima paslėpti vertybinius pasirinkimus. Vienas ryškiausių pavyzdžių – pasitelkus biurokratijos mažinimo pretekstą, vis taikomasi naikinti Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą, kuri išaiškina 85 proc. visų Tabako ir alkoholio kontrolės įstatymų pažeidimų. Kai vasarį tarnybos veiklai vertinti ir siūlymams teikti „Saulėlydžio komisijai“ buvo sudaryta darbo grupė, tarp jos narių buvo ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas G. Kadziauskas.

Paralelės peršasi pačios, nes teisingumo ministras R. Šimašius 2006-2008 metais buvo LLRI prezidentas. Tad ministro liberalios nuostatos ir vertybės niekur nedingo. Normalu, kad liberalios partijos deleguotas ministras laikosi savo politinės platformos, tačiau kai vertybinės pažiūros yra tušuojamos kova su biurokratija – tampa tikrai nemalonu.

Ši situacija ir vėl parodo, kad šeima yra ideologinių kovų laukas. Nuo to, kokią vertybinę ideologinę kryptį savo sprendimuose pasirinks valstybė, kokioms vertybėms ji teiks pirmenybę, tokia jos laukia ir ateitis. Jei šeimos bus stabilios, vaisingos ir tvirtos, tokia bus ir valstybė. Tad kokios norime valstybės, tokią remkime ir šeimą arba bent neplaukime jos sampratos pamatų.

Susiję įrašai:

• VALSTYBĖ BE ŠEIMOS – PASMERKTA
• DĖL ŠEIMOS KONCEPCIJOS
• HOMOSEKSUALŲ PARTNERYSTĖS: KAM PRIKLAUSO PASKUTINIS ŽODIS?
• NEJAUGI GYVENTI BE MEILĖS?
• KONSTITUCINIS TEISMAS ATIDARĖ PANDOROS SKRYNIĄ