Seimo nariai nejuokais išsigando ir pradėjau spygauti bei isterikuoti kaip salonų mergaitės. „Šantažas“, „grasinimai“ – gaudydama kvapą situaciją diagnozuoja seimūnė,  „politikavimas“, „aš  – už mylinčią Bažnyčią“ – dėsto meilės pavyzdys tautai iš Seimo, „kryžiaus karas“, – niūriai atitaria garbingiausia amžiumi parlamentarė. Liberalų frakcijos tijūnėlis, net visagalius prokurorus ant vyskupų žada užsiundyti.

Tokį mūsų nacionalinių vertybių įtūžį sukėlė Panevėžio ekscelencijos pasiūlymas tikintiesiems neremti per rinkimus partijų ir politikų, kuriems alkoholio pramonės interesai svarbiau už blaivesnes žmonių galvas. Juk kažkam maža, kad esame ES išsirovę į priekį pagal alkoholio vartojimo, savižudybių, skyrybų, pašlijusios sveikatos statistiką. Tad ir Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ne tik pritarė, senam bendražygiui, bet ir idėją pasiūlė, kad parapijų skelbimų lentose mūsų internetu (ten tokios gėdos lentos jau yra) nemokantiems naudotis senjorams būtų pateikta informacija, kokie Seimo nariai mėgsta ilgai besitęsiančias išgertuves.

Jei atidėtume į šalį emocijas ir ironija turėtume atsakyti į keletą klausimų, kaip antai, ar vyskupai savo pareiškimais neperžengė Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principo? Gal tai yra paprasčiausiai Lietuvos katalikybėje dar pakankamai gajaus klerikalizmo apraiška?

Po pasaulį pasižvalgius

Bažnyčios atskyrimo nuo pasaulietinės valdžios modelių demokratinėse šalyse yra visokių. Pavyzdžiui, Belgijoje vyrauja absoliutus laicizmas, kai Bažnyčios ir valstybės santykis yra minimalus, o Vokietijoje, priešingai, bendradarbiavimas, ypač socialinėje sferoje, yra tamprus.  Tuo tarpu, Švedijoje, kur liuteronų dvasininkai gauna net algas iš valstybės iždo, šis bendradarbiavimas kelia klausimus apie bažnyčios autonomiškumą, nes, pavyzdžiui, valstybei pradėjus registruoti homoseksualių asmenų santuokas ir bažnyčia turėjo atitinkamai pataisyti savo kanonus bei laiminti tokius santykius.

Liberalizmo citadelėje JAV politinis gyvenimas neįsivaizduojamas be religinių bendruomenių dalyvavimo. Baptistų ir krikščionių evangelikalų pastoriai net tiesiogiai dalyvauja politiniame gyvenime, kandidatuoja į politinius postus. JAV katalikų vyskupai aktyviai reiškiasi viešoje erdvėje, rašo tinklaraščius, pasirodo dienraščių vedamuosiuose, kur vertina politikų sprendimus ir visuomenės procesus. Prieš metus Lietuvoje viešėjusi Aurelie Hagstrom, teologijos profesorė iš JAV, tuomet sakė LRT žurnalistams:

„Jungtinėse Valstijose vyskupų konferencijos pirmininkas labai dažnai daro viešus pareiškimus, leidžia spaudos pranešimus, diskutuoja problemiškomis kultūrinėmis temomis. (…) Bažnyčia niekada nebus reikšminga, kol nepradės kalbėti apie modernaus žmogaus problemas. Ji bus svarbi tik mažiems vaikams ir vyresnėms moterims.“

Žinoma, daug kas priklauso nuo istorinių tradicijų, kurios, kad ir kaip tai kai kam nepatiktų, bet mūsų krašte yra palankesnės Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimui.

Tad Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovų pasiūlymai ir reakcijos rengiant įstatymus nėra kažin koks kriminalas, kaip ji nori vaizduoti alkoholio pramonei naudingus įstatymus priiminėjantys politikai. Tuo labiau, kad  ji išsako savo nuomonę ne visais įstatymais, bet tik tais, kurie siejasi su vertybiniu lygmeniu (šeimos, gyvybės apsaugos, alkoholio prekybos ir pan. klausimais). Probema kiltų, jei būtų pasisakoma valstybės valdymo klausimais, tačiau, pavyzdžiui, neteisybės akivaizdoje  Bažnyčia net privalo stotis silpnųjų, pažemintųjų ir skriaudžiamųjų pusėn. Beje, minėtoji viešnia iš JAV stebėjosi, kad Katalikų bažnyčia Lietuvoje dar neįsitvirtino viešojoje erdvėje, kaip galėtų ar turėtų, kad jos balsas menkai girdimas. Kaip matome, tai nelengva padaryti, nes vos hierarchai praveria burnas išsyk kyla nesveikas ažiotažas.

Norime to, ar ne, bet ši institucija atstovauja tam tikrą (pakankamai gausią) visuomenės dalį ir per savo vadovus atspindi jos požiūrį. Tad normalu, kad ji veikia, sakykim, tarsi lobistiniais principais, pasitelkdama stebėsenos ir viešumo poveikio priemones. Maža to, Bažnyčia veikia skaidriai, viešais pareiškimais, ko nepasakysi apie kitas siekiančias įtakos grupes. Be to, Lietuvoje itin neaktyvus pilietinis sektorius, tad bažnyčia ir jos organizacijos tampa nūdienos situacijoje pilietiškumo apraiška.

Bažnyčia turi būti žmogaus pusėje

2002 m. pasirodė Tikėjimo mokymo kongregacijos doktrininė nota „Dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų“ – pagrindiniu šio dokumento autoriumi laikytinas tuometinis Kongregacijos prefektas, dabar popiežius, Josephas Ratzingeris. Ji aiškiai apibrėžia kataliko politiko veiklos gaires. Notoje nėra kokio nors naujo mokymo: ji įpareigoja katalikus politikus laikytis Bažnyčios skelbiamų moralinių principų.

„Ne Bažnyčios užduotis formuluoti konkrečius – ar net vienintelius galimus – sprendimus laikinųjų dalykų klausimais, kuriuos Dievas patikėjo kiekvienam laisvai ir atsakingai spręsti. Tačiau Bažnyčia turi teisę ir pareigą priimti moralinius sprendimus laikinųjų dalykų klausimais, kai to reikalauja tikėjimas ir dorovės įstatymas“, – pabrėžiama dokumente.

Būtų puiku, kad su šiuo dokumentu susipažintų ir mūsų politinis elitas. Juk politikai mėgsta, artėjant rinkimams, rodytis bažnyčiose, atlaiduose, religiniuose sambūriuose, šauktis į pagalbą Dievą per priesaiką, pietauti su dvasiškiais, vadinti partijas krikščioniškais vardais, postringauti apie Dekalogą ir vertybes, tačiau atėjus laikui spausti balsavimo mygtukus priešingai nei tos vertybės byloja. Kai jiems praėjusią savaitę buvo pasakyta, kad šios veidmainystės Bažnyčia nebetoleruos, politikų galvose atsirado kryžiaus karų šmėklos.

Minėtoje Notoje be kita ko sakoma:

„Demokratinėse visuomenėse visi pasiūlymai laisvai aptariami ir pasveriami. Tie, kurie, apeliuodami į pagarbą individualiai sąžinei, krikščionių moralinėje pareigoje elgtis pagal savo sąžinę įžiūri dingstį diskvalifikuoti juos iš politinio gyvenimo ir paneigti jų teisę veikti politikoje pagal savo pažiūras bendrosios gerovės labui, įpuola į nepakantųjį laicizmą.“

Drįskime paklausti, ar šis nepakantusis laicizmas, prisidengęs gražiomis idėjomis nesibrauna į mūsų viešą erdvę ir politinį gyvenimą?

Kokia valdžia bebūtų Bažnyčia turi būti žmogaus pusėje, ginti jo interesus, teises, laikytis evangelinių principų, kad ir kiek jai tai kainuotų. Todėl santykis su partijomis, politikais turi būti grįstas šia meile žmogui ir tiesai, o ne menamu politkorektiškumu. Tapęs Vilniaus arkivyskupu pal. Jurgis Matulaitis pasakė: „Mano partija – Kristus“. Tokia turėtų būti ir visos Bažnyčios „politinė programa“.

Susiję įrašai:

• 2010-IEJI LIETUVOS KATALIKAMS – DINAMIŠKI IR TURININGI
• BAŽNYČIA PRAŠO POLITIKUS KATALIKUS GERBTI JOS PRINCIPINES NUOSTATAS
• APIE ALKOHOLĮ IR BAŽNYČIĄ – DAR KARTĄ
• NAUJAS VILNIAUS VYSKUPAS – POPIEŽIAUS DOVANA LIETUVAI
• ISTORINĖ BAŽNYČIOS GALIMYBĖ