Tie, kam per trisdešimt, turėtų prisiminti rusišką animacinį filmuką apie baltą ožiuką, kuris mokėjo skaičiuoti, todėl išgelbėjo skęstantį laivą, nes jame buvo per daug keleivių. Pasirodo, nemokėjimas (ar nenorėjimas?) skaičiuoti yra šių dienų Lietuvos viešosios erdvės bėda. Nors Zenonas Vaigauskas suskaičiavo kiekvieną balsą, net ir tuos, kurie už Nataliją Zvonkę ir Chucką Norrisą buvo atiduoti, bet kai kam vis yra neaišku, kas laimėjo spalio 12 d. vykusius rinkimus.
Štai visiems žinomas milijonierius, Pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys skelbia: „Šiuos rinkimus laimėjo Arūnas Valinskas.“
Jam atitaria įvairūs apžvalgininkai, tituluodami Tautos prisikėlimo partiją „tikraisiais šių rinkimų nugalėtojais“.
Tačiau tereikia žvilgtelėti į oficialią VRK suvestinę, kad sužinotum, jog Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai gavo beveik šešiasdešimt tūkstančių balsų daugiau nei valinskininkai. Net ir pirmumo balsų TS-LKD lyderis Andrius Kubilius gavo 81 503, o Arūnas Valinskas – 63 731.
Skaičiavimo technika šlubčioja ir bandant išsiaiškinti, ar rinkėjai balsavo už permainas, prieš buvusią socialdemokratinę valdžią ir už opozicines jėgas. Perfrazuojant S. Kierkegaardą, pesimizmu ir niurnėjimu persmelktuose svarstymuose teigiama, kad nieko neįvyko, ir socdemai bei ko išlaikė status quo.
Skaičiai toks dalykas, kad jais galima spekuliuoti be krašto. Pagaliau svarbu ne vienetukai ar penketukai, bet skaičiavimo metodika. Tačiau, jei norime išsiaiškinti, kaip rinkėjai įvertino valdžią ir opoziciją, pakanka palyginti praėjusių ir šių rinkimų skaičius. Štai valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija daugiamandatėje apygardoje surinko 144 789 balsus. 2004 metų Seimo rinkimuose Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko koalicija „Už darbą Lietuvai” gavo 246 852 rinkėjų meilės prisipažinimą. Atimkime šiemetinius A. Paulausko socialliberalų 45 009 balsus ir gausime beveik šešiasdešimties tūkstančių rinkėjų nuostolį.
Amžinieji socialdemokratų sąjungininkai valstiečiai liaudininkai šiemet surinko 46 135 balsus, o prieš ketverius metus jais pasitikėjo 78 902 piliečiai. Kaip matome, dvigubas nuostolis. Tikrą katastrofą patyrė Darbo partija, kuri dvejus metus išbuvo valdančiojoje koalicijoje, vėliau imitavo opoziciją, o su jos vėliava išrinkti parlamentarai nuolatos šmėkščiojo valdančiosiose frakcijose. Čia regresas stulbinamas: nuo 340 035 – 2004 metais iki 111 105 prieš savaitę.
O kokie opozicijos reikalai? Štai, palyginti su praėjusiais Seimo rinkimais, TS-LKD rinkėjai, net pridėjus Krikščionių konservatorių socialinės sąjungos, krikdemų ir tautininkų rėmėjus, išaugo daugiau kaip dvidešimt tūkstančių balsų. Tiek pat pridėjo ir opoziciniai „tvarkiečiai“. Kad ir kaip vertintume Tautos prisikėlimo partiją, dauguma jos balsų yra protestas prieš dabartinį politinį elitą, nepasitenkinimas valdžia ir jos darbu.
Šiame kontekste keistai skamba Vladimiro Laučiaus argumentas, kad: „Arūno Valinsko prisikėlėjai – dalyvavo rinkimuose griežtai oponuodami ir atsiribodami ne nuo socdemų valdžios, o nuo opozicinės Rolando Pakso partijos. Todėl negalime balsų už A. Valinską laikyti balsais prieš valdžią.“ Tokie teiginiai remiasi logika: „kas ne prieš, tas – už“, ir savo kategorizavimu politinės regos lauką skaldo į fragmentus.
Atrodytų, būtų logiška kalbėti apie centro–dešinės koaliciją, kuri prisiimtų atsakomybę už dabartinę padėtį šalyje. Tačiau vieni tokias mintis vadina „svaigimu“, euforija, lūkesčiais, bet ne tikrove. Dar kitiems, kurie priklauso „Lietuvos ryto“ ir LRT tandemui, vis knieti į būsimą Seimo daugumą įsprausti socialdemokratus. Tam prieš antrą rinkimų turą pasitelkiamos įvairios priemonės. Žmonės gąsdinami TPP nekompetencija, būsimos koalicijos nestabilumu, dešiniųjų baime ir nenoru imtis atsakomybės, kad tik padidėtų socdemų mandatų kraitė, o centro–dešinės koalicijos kontūrai neįgautų apibrėžto pavidalo.
Suprantama, kad politologams ir apžvalgininkams sunku tuo patikėti, bet Lietuvos gyvenimo švytuoklė pasislinko dešinėn. Tai pripažįsta net Rimvydas Valatka. Nors A. Valinsko žodžiai, kad po rinkimų atsibudome kitokioje Lietuvoje, dvelkia patosu, bet juose yra tiesos grūdas. Paprasčiausiai akyse griūva politologų sukalta dogma apie nesukalbamą TS-LKD ir amžiną jos opozicijos vaidmenį. Kitas dalykas – kinta lietuviškas populizmas, kuris nebesilygiuoja į kairę, bet ieško savo vietos dešiniajame sparne.
Antras rinkimų turas šį Lietuvos sprendimą turi tik užantspauduoti. Belieka tikėtis, kad po jo nereikės pasikviesti ano ožiuko, kad išmokytų skaičiuoti.
Susiję įrašai:
- PREZIDENTO RINKIMŲ KOVOJE DAUG LEMS NIUANSAI
- RINKIMAI – NIEKO NAUJO
- KAI RINKĖJAI BALSUOJA NE KOJOMIS
- LIBERALCENTRISTŲ IR „PRISIKĖLĖLIŲ“ SUARTĖJIMAS: GELBĖJIMOSI RATAS SKĘSTANTIEMS
- SAVIVALDOS RINKIMAI:KUO SUINTERESUOTOS PARTIJOS