Nors 1054 m. įvykius šiuolaikiniai teologai ir Bažnyčios istorikai yra linkę vadinti “nesusipratimu”, o Vakarų ir Rytų konfesinius skirtumus “tik simboliniais”, vis dėlto milijonai krikščionių stačiatikių Rusijoje, Graikijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir kitose šalyse tebėra atskirti nuo milijonų ištikimų Romos tradicijai krikščionių. Šiandien stengiamasi imtis svarstyti ginčytinus klausimus, tačiau taip vadinamas ekumeninis dialogas susiduria su nemažais sunkumais.
Nuo pat egzistavimo pradžios Bažnyčioje nestigo tam tikrų įtampų. Jau Apaštalų darbų knygoje (plg. 15, 1 – 29) skaitome apie Jeruzalės susirinkimą, kuriame audringai buvo svarstoma ar pagonių kilmės krikščionys turi perimti judaizmo tradicijas. O savo laiške Korinto bažnyčiai apaštalas Paulius rašo apie bendruomenėje pasitaikančius nesutarimus:
„Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties. Mat Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų. Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: “Aš esu Pauliaus”, “aš – Apolo”, “aš – Kefo”, “o aš – Kristaus”. Argi Kristus padalytas? nejaugi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? negi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti?“ (1 Kor 1, 10-13).
Bažnyčios istorija patvirtino, kad šie apaštalo nuogąstavimai buvo nebe pagrindo.
IV amžiuje Romos imperatorius Konstantinas imperijos sostinę perkėlė į Konstantinopolį, kurį pats 330 m. įkūrė prie įplaukos į Juodąją jūrą. Naujasis miestas buvo vadinamas “antrąja Roma”. 395 m. Romos imperija buvo padalinta į dvi dalis – Vakarų, kurios centras liko Roma, ir Rytų, kurios sostine tapo naujasis miestas Konstantinopolis. 410 m. Romą nusiaubė barbarų gentys, o 476-aisiais Vakarų Romos valstybė žlugo. Tad ilgainiui Konstantinopolis tapo tiek politiniu, tiek kultūriniu imperijos centru.
Natūralu, kad kova dėl „svorio centro“ užsimezgė ir tarp Romos popiežiaus bei Konstantinopolio patriarcho. Vakarų Bažnyčioje siekiant atsispirti pasaulietinės valdžios įtakai vyravo tendencijos stiprinti popiežiaus valdžią, o tai darė Bažnyčią centralizuotesne. Tuo tarpu bizantiečiams Bažnyčios vienybės pagrindas buvo susirinkimų nutarimai ir Dievo pateptas imperatorius, turintis valdžią tiek dvasiniams, tiek žemiškiems dalykams. Jie skelbė, kad Rytų Bažnyčios visada buvo autonomiškos, ir atmetė popiežiaus pretenzijas į absoliutų viešpatavimą.
Svarbu pastebėti, kad liturginiai, kalbiniai ir teologiniai skirtumai tarp Rytų ir Vakarų egzistavo nuo seno. Alyvos į ugnį papylė 792 m. dienos šviesą išvydęs Karolio Didžiojo teologų veikalas „Libri Carolini“ (nusiųstas popiežiui), kuriame buvo kritikuojamas ikonų gerbimas ir pirmą kartą Tikėjimo išpažinime pasirodė formuluotė, kad Šventoji Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, bet ir Sūnaus (lot. Filioque). 806 m. imperatorius Karolis Didysis šį Credo variantą viešai paskelbė, o po trijų metų jis buvo įvestas visoje frankų Bažnyčioje. 1014 m. imperatorius Henrikas II išgavo iš popiežiaus Benedikto VIII leidimą jį giedoti savo vainikavimo Mišiose, bei visoje Romos katalikų liturgijoje. Panašūs sprendimai sukėlė pasipiktinimo audrą Rytų pusėje ir iki šiol lieka Rytų ir Vakarų krikščionių nesutarimų objektu.
IX a. antroji pusė pasižymėjo nuožmia popiežiaus Mikalojaus I ir Konstantinopolio patriarcho Fotijaus priešprieša. Pastarasis buvo itin spalvinga asmenybė, gabus teologas, keletą sykių atstatydintas ir vėl grąžintas į pareigas, ekskomunikavęs popiežių Mikalojų I, bet miręs susitaikęs su Roma. Jis sudarė Vakarų erezijų sąrašą, kuriame be Filioque buvo pasmerktas kunigų celibatas, pasninkavimo taisyklės. Analogišką katalogą parašė ir popiežiaus į jį įtraukęs penkiolika punktų.
Tačiau susvetimėjimo procesas pasiekė savo kulminaciją XI a., kai Bizantijos valdomą Pietų Italijos regioną užkariavę normanų kariai Rytų vyskupus pakeitė Vakarų. Tarp tikinčiųjų kilo ginčai dėl liturgijos, Eucharistijai vartojamos duonos, ir kitų papročių. Kai Konstantinopolio patriarchas Mikalojus Kerularijus išgirdo apie normanų elgesį Pietų Italijoje, jis atsakė tuo pačiu, 1052 m. uždarydamas lotyniškas bažnyčias Konstantinopolyje. Reaguodamas į tokius veiksmus popiežius Leonas IX pasiuntė kardinolą Humbertą, į Konstantinopolį, kad tiesiogiai užsiimtų šia problema. Kaip pažymi istorikai kardinolas buvo reformatorius, bet blogai išmanė Rytų Bažnyčios reikalus. Atvykęs į Konstantinopolį 1054 m. balandį, Humbertas su patriarchu elgėsi, ne kaip su dialogo partneriu, bet kaip su pavaldiniu, savo ruožtu patriarchas ignoravo popiežiaus legatą. Derybos įstrigo, kol netekęs kantrybės liepos 16 d. Humbertas surašė patriarcho ir jo šalininkų ekskomunikos bulę ir šv. Sofijos sobore švęsdamas Eucharistiją padėjo ją ant altoriaus. Po savaitės Konstantinopolio Sinodas ekskomunikavo visą Romos delegaciją. Galutinė nesantaiką tarp Rytų ir Vakarų įsivyravo 1204 m. kai kryžiuočiai žiauriai nusiaubė Konstantinopolį. Praėjus beveik tūkstančiui metų nuo ekskomunikų 1965 gruodžio 7 d. popiežius Paulius VI ir Konstantinopolio patriarchas Atenagoras I jas atšaukė, bet skaudūs skilimo padariniai išlieka iki šių dienų.
Susiję įrašai:
- STAČIATIKIAI PRIE IR PO ALEKSIJAUS II
- AR POPIEŽIUS SIMPATIZUOJA TRADICIONALISTAMS?
- KAS ATVERIA KELIĄ BLOGIUI
- KURIS BUVO PASKUTINIS ATSISTATYDINĘS POPIEŽIUS?
- JONAS PAULIUS II – ŽMOGUS, IŠMOKĘS TAUTAS NEBIJOTI