- UNESCO priėmė Palestiną į savo gretas.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) turi “atsišaudyti” nuo kritikos strėlių dėl sprendimo neremti Palestinos narystės UNESCO. Balsuodama prieš tai, kad Palestina būtų priimta į UNESCO, Lietuva prisidėjo prie dar 13 valstybių, išsakiusių tokią pačią poziciją. “Tikrai nematau logikos, ir ypatingų motyvų čia, matyt, negali būti. Šiuo atveju Lietuva pasielgė truputį netaktiškai”, – tokiu URM sprendimu piktinasi Seimo Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas prof. Justinas Karosas.
Klausimas, atrodytų, paprastam piliečiui tolimas, nes kažin kokios Palestinos narystė kultūrinėje, kad ir pasaulinėje, organizacijoje nėra svarbus. Bet jis susietas su morale ir pragmatizmu mūsų užsienio politikoje. Santykis ir balansas tarp šių dviejų veiksnių yra ašis, kuriai įtrūkus politikos ratas sukasi sunkiai.
Lietuvos URM atstovė Asta Skaisgirytė-Liauškienė teisinasi:
“Mes nuosekliai laikomės pozicijos, kad dėl Palestinos ateities pirmiausia reikėtų rasti bendrą sprendimą su Europos Sąjunga (ES). Catherine Ashton (užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotinė ES – aut.) iki paskutinės minutės prieš balsavimą UNESCO kalbėjosi su palestiniečiais ir siūlė įvairius variantus, ką daryti toliau, bet jie nesileido į kalbas. Dėl to ir nepavyko išlaikyti ES konsensuso. Tuomet ES šalys balsavo remdamosi savo nacionaliniais interesais.”
Pasirinkimo motyvas aiškus – nacionalinis interesas.
Ko gero, Lietuvai lieka tik džiaugtis, kad ES nepasiekė šio sutarimo. Priešingu atveju mūsų valstybė galėjo atsidurti tarp dviejų ugnių – ES, kuriai pati priklauso, ir JAV, kurios yra Izraelio sąjungininkės bei strateginės Lietuvos partnerės. Taip galėjo įvykti, jei, pavyzdžiui, ES būtų nusprendusi paremti Palestinos narystę UNESCO.
Dabar Lietuva balsavo remdamasi savo “nacionaliniais interesais”. Šie interesai – geri mūsų santykiai su JAV ir Izraeliu. Tai svarbiau, negu atsidurti akivaizdžioje mažumoje tarp 14 valstybių, kurios pasipriešino Palestinos narystei UNESCO. Tiesa, šioje mažumoje yra Vokietija ir Nyderlandai – šalys, nepabūgusios gausios musulmonų diasporos savo krašte spaudimo.
Pragmatiška? Taip, bet to reikalauja Lietuvos žmonių interesai. Juk JAV ir Izraelio palankumo neatsvertų musulmoniškų valstybių galimas draugiškumas. Paremdama palestiniečių siekius Lietuva būtų daug praradusi ir nieko nelaimėjusi.
Tačiau šįsyk pragmatizmas ir vertybės sutapo. Lietuva, balsuodama prieš Palestinos narystę UNESCO, tik parodė, kad palestiniečių valstybingumo siekis nėra savaime suprantamas dalykas. Teroro ir baimės pagrindu kuriama Palestinos valstybė, kurios užduotis – tapti placdarmu Izraeliui sunaikinti, nėra jokia vertybė pasaulio bendrijai. Todėl Jungtinės Tautos visokiais pretekstais mėgina išsisukti nuo Palestinos valstybingumo pripažinimo, nes puikiai suvokia, kokios būtų katastrofiškos tokio žingsnio pasekmės.
Lietuvoje girdėti verkšlenimų, kad nepalaikydami palestiniečių valstybingumo siekio mūsų politikai esą pamiršta, kaip patys kovojome už savo nepriklausomybę, ir išduoda idealus. Bet negi teroristinių organizacijų kuriamas valstybingumas yra vertybė? Gal Lietuva turėtų remti, pavyzdžiui, ir kurdų bei baskų siekius? Juk šios tautos irgi trokšta valstybingumo, nesibodėdamos net terorizmo.
Lieka atviras klausimas, ar tie dejavimai neslepia šiandienos pasaulyje paplitusio marksizmo, nacizmo, antisemitizmo renesanso, sunkiai maskuojamo antiamerikietiškumo. Visos šios nuostatos, pasirodančios keistais svastikos-pjautuvo ir kūjo-pusmėnulio sąjungų pavidalais, randa atgarsį ir Lietuvoje. Tik gaila, kad jos pakišamos po postringavimais apie vertybes.
Susiję įrašai:
- LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA IR PEREINAMASIS LAIKOTARPIS
- DĖL KOKIOS UŽSIENIO POLITIKOS LIEJAMOS KROKODILO AŠAROS?
- KAS NORI BŪTI ŠVENTESNIAIS UŽ POPIEŽIŲ
- AR KEIČIASI LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA?
- MINISTRAS PASITRAUKĖ – PROBLEMOS LIKO