Nieko naujo nepasakysime teigdami, kad vasarą žmonės keliauja iš vienos vietos į kitą. Šis migravimas pastebimas ir bažnytiniame gyvenime. Štai koks nors turistaujantis prašalaitis Mišiose elgiasi kitaip nei įpratę vietiniai parapijiečiai. Jis nesiklaupia tada, kai „reikia“ klauptis, o kai „nereikia“ – žegnojasi… Panašių vaizdų išvystame ir kitais mėnesiais: ne vienoje parapijoje kai kurie Mišių dalyviai klūpo, kiti – stovi, o treti sėdi ir žvalgosi aplink. Tačiau vasara yra atlaidų (ypač didžiųjų) metas, o per juos dažniau nutinka minėtų nukrypimų. Nors sakoma, kad dėl trijų dalykų –politikos, mitybos ir liturgijos – neverta veltis į diskusijas, nes kivirčai neišvengiami, esama bendrų dalyvavimo Mišiose nuostatų ir visiems derėtų jų paisyti. Tad šįsyk pasikalbėkime apie liturginę kultūrą.

Ar Dievas geria pieną?

Visų pirma turėtume skirti asmeninę ir bendruomeninę maldą. Kai esame vieni Dievo akivaizdoje, turėtume paklusti savo širdies polėkiams, sielos krustelėjimams, būti laisvi Tėvo vaikai jo artumoje. Nors galime, Jono Pauliaus II žodžiais tariant, kalbėti apie „maldos meną“, bet Viešpačiui priimtina kiekviena, kad ir pati paprasčiausia, malda. Štai vienas įstabus žydų folkloro pasakojimas.

Kartą Mozė dykumoje sutiko piemenį. Su juo jis praleido visą dieną ir padėjo jam melžti avis, o atėjus vakarui pamatė, kad piemuo geriausią pieną supylė į medinį dubenėlį ir padėjo nuošaliai ant plokščio akmens. Mozė paklausė aviganio, kodėl jis šitaip elgiasi, o tasai atsakė: „Šis pienas Dievui.“ Susirūpinęs Mozė teiraujasi piemens, ką jis turintis omenyje. Tasai sako: „Aš visada atrenku geriausią pieną ir dovanoju jį Dievui.“ Mozė, būdamas kur kas guvesnio ir aštresnio proto, nei naivaus tikėjimo aviganis, vėl klausia: „Argi Dievas geria pieną?“ – „Taip, – pareiškia piemuo, – geria.“ Nujausdamas, jog turi apšviesti vargšą piemenį, Mozė paaiškino jam, kad Dievas yra gryna dvasia ir pieno negeria; tačiau piemuo buvo įsitikinęs, kad jis išgeria paliktą pieną. Abu susiginčijo; galiausiai Mozė pasiūlė žmogui pasislėpti krūmuose ir pasižiūrėti, ar Dievas iš tiesų ateina gerti pieno, o pats pasitraukė į dykumą melstis. Piemuo įsitaisė krūmuose. Naktį mėnulio šviesoje jis išvydo atbėgančią lapę; apsidairiusi į šalis jinai puolė skubiai lakti pieną, o paskui vėl nudūmė į dykumą.

Kitą rytą Mozė mato piemenį liūdną ir prislėgtą. „Kas nutiko?“ – klausia. Aviganis atsidūsta: „Tu buvai teisus, Dievas – gryna dvasia ir jam nereikalingas mano pienas.“ Nustebęs Mozė sako: „Džiaukis, nes dabar apie Dievą žinai daugiau, nei anksčiau!“ – „Taip, – tarė piemuo, – bet aš netekau vienintelio, kuo galėjau išreikšti jam savo meilę.“ Dabar Mozė susiprato; išėjo į dykumą ir pradėjo nuoširdžiai melstis. Naktį regėjimo metu į jį kreipėsi Dievas: „Moze, tu apsirikai! Tikrai aš esu gryna dvasia, tačiau visada su dėkingumu priimdavau pieną, kurį man piemuo dovanodavo, šitaip parodydamas savo meilę; man, kaip grynai dvasiai, pienas nereikalingas, tad juo pasidalydavau su lape, kuri pieną labai mėgsta…“

Kuo malda nuoširdesnė, tuo ji priimtinesnė Dievui. Asmeninėje maldoje priimtina bet kokia išraiška, forma, improvizacija, kad tik jos kiltų Dievo link iš tyros širdies.

Jėzus Kristus neskambina mobiliuoju telefonu

Kitokia yra bendruomeninė malda. Ir čia svarbu nusiteikti visa savo esybe, tačiau bendruomeninėje maldoje Dievo akivaizdon stojamės ne vieni, o su kitais žmonėmis.

Kai meldžiamės su šeimos nariais, bičiuliais iš maldos grupės, drauge galime kurti mažą savos bendruomenės liturgiją; joje visi turėtume jaustis laisvai, nes pažįstame vienas kitą. Mažų bendruomenių liturgijos pavyzdys galėtų būti vienuolynai: jie turi savitas maldos ir liturgijos tradicijas, kiek neįprastas pasauliečiams tikintiesiems.

Kitokio elgesio iš mūsų reikalauja malda bažnyčioje. Svarbu suprasti, kad bendruomeninė malda pranašesnė už individualią. Todėl paisome tam tikrų jos taisyklių. Popiežius Jonas Paulius II kalbėjo apie „Eucharistijos kultūrą“, nemaža dalimi liudijančią mūsų tikėjimą.

Dalyvavimas Mišiose – ne vien mūsų asmeninis reikalas: jis visada susijęs su esančiais šalia. Ši „Eucharistijos kultūra“ apima ir mūsų elgesį bažnyčioje. Jis prasideda tokiais, regis, paprastais dalykais, kaip belaidžio telefono išjungimu įeinant į šventovę. Amerikiečių komedijoje „Prieštaringos pagundos“ (The Fighting Temptations) yra epizodas, kai pagrindinis veikėjas atsitiktinai pakliūna į juodaodžių pamaldas ir jų metu suskamba jo mobiliukas. Pamokslą pertraukęs pastorius kreipiasi į jaunuolį: „Vaikeli, neatsakyk! Tikrai čia skambina ne Jėzus Kristus!..“ Bent kartą per savaitę tą valandą, kol vyksta Mišios, privalu pamiršti visus reikalus, nes skambučių kakofonija labai nemaloni ir trukdo kitiems melstis, o per pakylėjimą sučirškiantis telefonas atrodo tiesiog absurdiškai.

Iš pagarbos kitiems Mišių dalyviams turėtume vengti veiksmų, trikdančių aplinkinių susikaupimą, demonstruojančių mūsų pamaldumą ar atgailą. Pavyzdžiui, eiti keliais dera tik tose šventovėse, kur egzistuoja ši tradicija (Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje), bet ne paprastos parapijos bažnyčioje. Netvarką sukelia puolimas ant kelių vos įėjus į bažnyčią, jos prieangyje. Juk ir patys tinkamai nepagarbiname Viešpaties, nes aplink vaikšto žmonės, ir ateinantiems trukdome. Geriau tai padarykime ateidami prie altoriaus, ramiai, susikaupę. Praeinant pro tabernakulį dera vienu keliu priklaupti, bet nereikia klupčioti tada, kai to nenumato liturgija ar vyskupų nuorodos: per „Dievo Avinėlį“, Komuniją, palaiminimą ranka, praeinant pro altorių. Visais atvejais mūsų pagarbą išreiškia galvos nulenkimas ir stovėjimas, kuris, beje, taip pat yra pagarbos ženklas, nes nuo pirmųjų amžių stovėjimas krikščionių liturgijoje reiškia tikėjimą Prisikėlimu.

Labai svarbūs yra atsakymai į kunigo kreipinius. Norime to ar ne, bet į Mišių vyksmą turime aktyviai įsitraukti. Štai ką sako Vatikano II Susirinkimas:

„…Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs šio tikėjimo slėpinio stebėtojai, bet, gerai jį suprasdami, per apeigas ir maldas sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme…“ (Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium, 48).

Mišios – tai visų tikinčiųjų, visos Bažnyčios, o ne vien kunigo malda. Jei dar nemokame atmintinai, nesigėdykime naudotis maldynais. Juk daug kvailiau stovėti it vandens į burną prisisėmus, nei skaityti iš maldyno! Ir Mišių atsakymus reiktų ne murmėti sau po nosimi, o tarti garsiai, aiškiai. Taip Dievo tauta vienbalsiai ir sutartinai šlovina savo Viešpatį ir Kūrėją.

Sergame šizofrenija?

Mišių centras – Eucharistija, tikrasis Kristaus kūnas ir kraujas. Ji yra tas ryšys, visiškai skirtingus žmones suvienijantis bendrai maldai. Būtent tai išreiškė apaštalas Paulius savo laiške Korinto bendruomenei: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 16). Tad mūsų dėmesys turėtų būti nukreiptas į Jėzų. Deja, niekaip iš liturginio gyvenimo nepavyksta išgyvendinti papročio per Mišias kalbėti rožinį. Nors ši malda beveik kiekvienoje bažnyčioje pamaldžių sielų būna kalbama prieš Mišias, vis tiek joms vykstant ne vieno tikinčiojo rankose matosi vėrinys… Nejučiomis prisimeni tokį anekdotą. Sykį vienam klebonui apsireiškė Jėzus ir tarė: „Gerbiamas kunige, Tavo žmonės serga šizofrenija. Jie žiūri į mane ir sako: Sveika, Marija…“

Visa liturgija skirta tam, kad susitiktume Eucharistijoje esantį Jėzų. Aukojant Mišias net du kartus (per pakylėjimą ir prieš Komuniją) kunigas iškelia Kristaus kūną ir parodo jį tikinčiųjų sambūriui. Patys žodžiai Imkite… ir Štai Dievo Avinėlis… kviečia sutelkti mūsų dėmesį į jį. Tai parodome visu savo kūnu, laikysena. Tačiau šiomis akimirkomis vis dar būname nunarinę galvas, nors turėtume žiūrėti į ostiją. Ji pakeliama, kad tikintieji matytų ir pagarbintų savo Viešpaties kūną. Tad iš pagarbos galvas nulenkiame tik tada, kai kunigas nuleidžia ostiją. Tokio gesto pakanka ir einant Komunijos, nereikia priklaupti, žegnotis, nes aiškiai ištardami „Amen“ („Taip, tai tiesa“) pasakome viską.

Vertėtų įsidėmėti, kad Bažnyčia pageidauja, jog Mišių metu ir kunigas, ir paskiri tikintieji turėtų daryti visa ir tik tai, kas jiems tenka pagal liturgijos nuostatas. Tačiau ne vienas Mišių dalyvis įsigudrina paskui kunigą kartoti konsekracijos žodžius, nors jie – išimtinai kunigo, tuo metu atstovaujančio Kristui, privilegija. Didingą akimirką, kai duona ir vynas tampa Kristaus kūnu ir krauju, visos dvasingumo mokyklos ir liturgijos mokslas rekomenduoja tylą. Bažnyčia nuščiūva prieš Slėpinį: jo gelmės neišsemia jokie žodžiai.

Šio straipsnio temą apibendrina tokie Vatikano II Susirinkimo tėvų žodžiai:

„Siekiant aktyvaus dalyvavimo, tebūnie skatinami žmonių aklamacijos, atliepai, psalmių giedojimas, priegiesmiai, giesmės, taip pat veiksmai arba gestai ir kūno laikysena. Taip pat reikiamu metu tebūnie laikomasi šventos tylos“ (Sacrosanctum concilium, 30).

Jei nuoširdžiai įsiklausytume į Bažnyčios raginimus ir vieni į kitus, Mišios mums būtų šventė, į kurią ateiti būtų malonu patiems ir tiems, kurie į ją retai užsuka.

Susiję įrašai:

• AGOTOS DUONA
• KŪČIŲ VAKARIENĖ: NE VIEN VALGYTI
• APIE PASAULIEČIUS, KLERIKALUS IR DIAKONUS
• GYVASIS DIEVAS
• LIETUVIAI NEMĖGSTA MELSTIS?