KAD EUROPA TAPTŲ ARTIMESNĖ LIETUVIUI

Pagaliau rinkimų maratonas baigėsi. Jo pabaiga paliko nemalonų prieskonį, nes rinkėjų aktyvumas renkant Europos Parlamentą (EP) tesiekė 20,91 procento. Nors Lietuva išsirinko savo atstovus į šią instituciją, bet toks dalyvaujančiųjų kiekis veikiau priminė reprezentatyvią apklausą nei rinkimus.

Mūsų viešo ir politinio gyvenimo stebėtojams bei analitikams dar ne kartą teks paieškoti šio pasyvumo priežasčių. Vis dėlto šie rinkimai, kaip dera tokio masto politinio gyvenimo įvykiui, paliko tam tikrų pamokų, kurias būtina išmokti, jei norime, kad demokratėjimo bei europėjimo procesas šalyje nebuksuotų.

Menkas rinkėjų aktyvumas visų pirma reiškia paprasčiausią piliečių atbukimą nuo rinkimų. Ko norėti iš jų, jei nuo spalio vidurio krašto gyventojai trečią kartą kviečiami prie urnų. Toks pasyvus balsavimas yra aiškus ženklas politiniam elitui, kad reikia imtis politinės sistemos pertvarkos, nes taip rinkimų procesas yra paverčiamas politine mechanika. Užuot nuolat primenant pilietinę pareigą, verčiau reikėtų pamąstyti apie Konstitucijos pataisas, kurios leistų per penkerių metų ciklą racionaliai išdėstyti ketverius rinkimus.

Pertvarkų prašosi ir pati rinkimų į EP Lietuvoje sistema. Akivaizdu, kad Lietuvos dvyliktukas Briuselyje “pagados nedarys”, todėl vertėtų apsvarstyti ir kitokius jo delegavimo būdus. Piliečiams būtų įdomiau balsuoti ne tik už partijų sąrašus, bet apskritai už stiprias ir kompetentingas asmenybes, nepaisant jų partinės priklausomybės. Ko gero, ne vienas konservatorių-krikdemų rėmėjas, pavyzdžiui, mielai būtų pabalsavęs už profesorių Leonidą Donskį. Panašių kompiliacijų būtų ir kairėje. Kaip ir norint sulaukti jaunimo balsų, neverta puoselėti iliuzijų, kad jaunimas per lietų kulniuos balsuoti į rinkimų apylinkes, kai tai galėtų padaryti internetu.

Vis dėlto inertiški buvo ir patys politinės kampanijos dalyviai. Susidarė įspūdis, kad partijos yra išsikvėpusios ir rinkimuose dalyvauja be entuziazmo. Negana to, rinkimai į EP ne vienai jų buvo tik priedanga pataisyti vidinius reikalus. Vienoms partijoms tai buvo galimybė sušmėžuoti rinkėjų akyse ir pranešti, kad jos dar egzistuoja, kitoms – išspręsti komplikacijas, susijusias su lyderių nenoru palikti politinę areną, trečioms – paprasčiausias savo pozicijų patikrinimas. Visai suprantama, kad taip formuojamą strategiją “užuodė” rinkėjai ir tiesiog ignoravo šias užmačias.

Todėl natūraliai kyla klausimas, kas galėjo patraukti žmones balsuoti? Nuobodus rinkimų vajus? Tačiau, pavyzdžiui, interneto, kurį nežinia kodėl pražiūrėjo politinės reklamos ribojimo architektai, erdve puikiai pasinaudojo tik Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai ir Liberalų sąjūdis, savo reklamai pasitelkę madingiausius socialinius tinklus. Kiek tai davė apčiuopiamos naudos, sunku spręsti, tačiau nepaneigsi, kad šios partijos atrodė šiuolaikiškai.

Štai Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) pasiliko prie senų ir išbandytų metodų, aktyviai, net agresyviai dirbti su rinkėjais per susitikimus. Nors ši partija daug naudojosi vadinamaisiais administraciniais resursais, tačiau akivaizdu, kad jai pavyko sutelkti lenkų mažumą, įrodant jai šių rinkimų naudą. Tuo pačiu LLRA parodė konkrečiai, kad esant pasyviems rinkėjams maža partija, suaktyvinusi savo elektoratą, gali pasiekti apčiuopiamų rezultatų.

Kita vertus, savo pasyvumu lietuviai labai neišsiskyrė iš kitų Europos Sąjungos (ES) šalių. Be abejo, mūsų aktyvumas buvo du kartus mažesnis nei ES vidurkis, bet jį pakėlė tos šalys, kuriose dalyvavimas rinkimuose privalomas arba kur paraleliai vyko vietinės reikšmės rinkimai. Tai reiškia didelį Europos politinio elito atotrūkį nuo paprastų piliečių lūkesčių, kurie jiems nesisieja su “Europos projektu”. Taip pat verta pažymėti, kad bent Lietuvoje ES institucijos dirbo neaktyviai informuodamos piliečius apie EP veiklą, šios institucijos svarbą, rinkimų sistemą. Tad po šių rinkimų EP lietuviams kaip buvo, taip ir liko nutolusi nuo jų rūpesčių ir kasdienybės institucija. Belieka tikėtis, kad rinkėjų pasyvumas visiems atsakingiems už Europos ateitį veikėjams paliks reikšmingą klausimą, ar viskas padaryta, kad Europa taptų artimesnė lietuviui?

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: