KĄ ŽINOME APIE SVEIKATOS DRAUDIMĄ?

Pajamas turėję deklaruoti kai kurie piliečiai buvo apstulbinti, kai paaiškėjo, jog yra skolingi valstybei Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas. Valstybės skolininkai teisinasi, kad nežinojo, kas jų laukia mokesčių inspekcijoje. Situacijos groteskiškumą paryškina ta aplinkybė, kad skolos užgulė tuos piliečius, kurie yra socialiai pažeidžiami: neregistruotus bedarbius ar neseniai bankrutavusius smulkius verslininkus, nors Sveikatos draudimo įstatyme ir kituose mūsų šalies teisės aktuose yra įtvirtintas toks modelis, kuris remiasi visuotinumo (privalomumo) ir solidarumo principais. Būtent pastarojo esą ir pasigenda nauji valstybės skolininkai.

Dar kartą prisiminkime sveikatos apsaugos sistemos finansavimo schemą: sveikatos draudimo įmokos suplaukia į Privalomojo sveikatos draudimo fondą (PSDF), kuriame sukauptas lėšas administruoja ligonių kasos, apmokėdamos su gydymu ir sveikatos priežiūra susijusias paslaugas. Valstybės lėšomis draudžiami labiausiai socialiai pažeidžiami asmenys: vaikai, moksleiviai, pensininkai, neįgalieji ir kt, jei jie neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos sveikatos draudimo įmokos. Kitaip tariant, mokame sveikatos draudimą patys arba jį moka už mus kiti.

Na, o naujieji valstybės skolininkai nepatenka į jokią grupę. Iš valstybės pareigūnų paaiškinimų susidaro vaizdas, kad jie linkę dėl to kaltinti pačius skolininkus. „Draudimas yra draudimas“, „Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“ – tokiomis frazėmis atsikerta valdžia. Formaliai žvelgiant, ji yra teisi: pilietis turi būti pats atsakingas už save ir savo ateitį, liautis ieškoti valdžios malonės ir pagalbos.

Tačiau medalis turi ir kitą pusę. Gal šalies gyventojai sutinka mokėti už anuos neregistruotus bedarbius? Gal visuomenė nori praplėsti valstybės lėšomis draudžiamų asmenų kategorijas? Ar jų buvo atsiklausta apie tai prieš priimant įstatymus?

Pagaliau tokios situacijos provokuoja diskusijas apie platesnį sveikatos priežiūros kontekstą. Egzistuoja PSD, o sveikatos priežiūros įstaigose pacientai turi nuolat primokėti už vaistus bei paslaugas. Nekalbant jau apie oficialiai įteisintą atsidėkojimą medikams ar neoficialią, bet visuotinai paplitusią praktiką, kai jiems duodami kyšiai. Šios praktikos yra tapusios viešu pasityčiojimu iš Konstitucijos, kuri garantuoja nemokamą gydymą. Ar ne laikas liautis meluoti patiems sau ir pripažinti, kad tokio gydymo paprasčiausiai nėra?

Kaip kyla ir kiti klausimai. Pavyzdžiui, gal Lietuvos gyventojai sutiktų mokėti didesnes įmokas į PSDF kaip Skandinavijos šalyse, bet nieko nemokėti atėjus į sveikatos priežiūros įstaigas? Taip pat gal geriau kaip tik sumažinti vertėtų iki minimumo valstybės lėšomis draudžiamų asmenų ratą, štai Vokietijoje net pensininkai moka tokias įmokas? Gal apskritai tegul dirbantys žmonės oriai susimoka už suteiktas medicinines paslaugas į kasą, o ne vogčiomis žvalgosi į balto chalato kišenę?

Atrodytų, prielaidų diskusijoms būtų, bet jų nenorima. Juk premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas sveikatos apsaugos klausimais Raimundas Alekna viešai yra pareiškęs nemanantis, kad reikėtų keisti dabartinę sistemą. Ir jam nė motais, kad žmonės šios sistemos net nesupranta. Vėl tenka prisiminti tarptautinę patirtį. Neseniai JAV sveikatos reforma buvo priimta po kone metus užsitęsusių diskusijų, o įstatymas sudaro daugiau nei 1000 puslapių. Amerikiečiai žino, kad čia yra sudėta jų sveikatos priežiūros sistema.

O ką žino lietuviai?

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: