Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės biografija akivaizdžiai parodo, jog gilią vienybę su Dievu patirianti moteris gali paveikti Bažnyčios gyvenimą. Jos įtaką liudija ir popiežiaus Jono Pauliaus II jai suteiktas Bažnyčios mokytojos titulas (tai trečia moteris ir pati jauniausia iš visų nusipelniusių šio titulo), o jos žinios dvasia, itin artima Vatikano II Susirinkimo nutarimams, aplenkė laiką.

Paprasta patirtis

Būdama vienuolė karmelitė šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė per savo trumpą gyvenimą, atrodytų, nieko ypatingo nenuveikė. Įvairiais apskaičiavimais ji iš viso tebuvo bendravusi su kokia šimtine asmenų. Apie išskirtinį šios merginos pasaulį sužinome iš trijų sąsiuvinių, po jos mirties išėjusių autobiografinės knygos „Vienos sielos istorija“ pavidalu. Be jos, mus pasiekė 266 laiškai, skirti šeimos nariams, vienuolėms, misionieriams, 54 eilėraščiai, aštuonios seserų atgaivai skirtos pjesės, 21 jos sudėta malda bei seserų surinkti atsiminimai apie paskutinius jos gyvenimo mėnesius.

Vartant Teresės užrašus bergždžia ieškoti kažkokios teologinės sistemos, sudėtingų minties konstrukcijų ar įmantrių literatūrinių pasažų. Čia viskas paprasta ir suprantama. Ne veltui pasklidus žiniai, jog popiežius Jonas Paulius II ruošiasi skelbti ją Bažnyčios mokytoja, daugybė teologų tik gūžčiojo pečiais. Tačiau įdomu, kaip atsitiko, kad milijonus žmonių visame pasaulyje jos asmuo skatina ir įkvepia gyventi krikščioniškai?

Ko gero, atsakymas paprastas, kaip ir pati Teresėlė. Šios jaunos prancūzaitės raštuose glūdi patirtis. Vėlgi galime tarti, jog patirtis patirčiai nelygu. Juk didžiųjų mistikų raštijoje taip pat įsispaudusi patirtis, bet ji dažnai atrodo tolima, atitrūkusi nuo mūsų realijų. To nepasakysi apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės pasaulį: jame nėra jokių vizijų, asketinių pratybų, maldos technikų. Visko pamatas – troškimas gyventi tikrą krikščionišką gyvenimą. Taip, kaip ši karmelitė gyveno su Dievu, gali gyventi visi. Būdama unikali, jos patirtis prieinama ir artima tiems, kurie trokšta gyventi Evangelija. Tiesa, norint įsisavinti šią patirtį, reikia perprasti Teresės rašymo stilių (būdingą jos epochos smulkiųjų buržua aplinkai) ir pritarti tam, kad Dievas renkasi paprastus būdus dideliems dalykams apreikšti.

Mažasis kelias

Vis dėlto šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės krikščioniško gyvenimo „pamokos“ yra apibendrinamos žodžiais „mažasis kelias“. Kitaip jis dar vadinamas dvasinės vaikystės keliu. Čia nekalbama apie psichologinį nebrandumą, infantilumą, tampančius dabartinės visuomenės liga, kai vengiama atsakomybės už savo sprendimus. Šioje vietoje reiktų prisiminti porą Biblijos ištraukų, tiesiog įkūnijusių „mažosios Jėzaus gėlelės“ gyvenimą.

Visų pirma – tai Jėzaus žodžiai apaštalams: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“ (Mt 19, 14). Tik tampant mažu, t. y. visiškai pasikliaujant Viešpačiu, nesileidžiant į sudėtingus ir problemiškus svarstymus, įeinama į Dievo karalystę. Mažas yra tas, kuris išdrįsta priimti šventumo iššūkį, nepaisydamas savo silpnumo, priemonių skurdumo. Teresė puikiai matė tą akivaizdžią prieštarą tarp didingo mūsų pašaukimo išgyventi bendrystę su Dievu ir mūsų žmogiškojo silpnumo. Tokioje situacijoje svarbu išlaikyti nemarios Meilės troškimą ir nenusivilti savimi matant savo silpnumą. Šventoji sako, kad ji jaučiasi per silpna, per maža savo jėgomis tobulumo laiptais kopti Dievo link, todėl tiki, jog prie „mažiuko“ nusileis „dieviškas liftas“, Jėzaus rankos, kurios pakylės jį iki Dievo. Kaip matome, Teresės patiriama silpnumo būsena yra būdinga nūdienos žmogui, kuris baugščiai dairosi į dievišką pasaulį, kol galiausiai nusprendžia: „Ne, tai ne man…“

Tuo tarpu mažoji karmelitė siūlo drąsiai kelti akis į Dievą. Čia galime prisiminti kitą Šventojo Rašto vietą, 131 psalmę, puikiai atspindinčią Teresės dvasingumą. „Viešpatie, mano širdis nėra išdidi nei mano žvilgsnis neišpuikęs. Nesiimu didžių dalykų, nei to, kas prašoksta mano jėgas. Netgi esu patenkintas ir ramus, – kaip vaikas ramus ant motinos kelių, taip rami mano širdis mano krūtinėje. Pasitikėk Viešpačiu, Izraeli, ir dabar, ir amžinai!“ Psalmininkas apgieda pasitikėjimo būseną – apie ją tiek daug kalbėjo ir Teresė. Ji reiškia ne tam tikrą pasyvumą, bet vidinį aktyvumą, kai pasitikime Dievu, jo visagalybe, kai nepabūgę savo silpnumo ryžtamės išsakyti jam net sunkiausiai įgyvendinamus troškimus. Žinome, kad vien jis gali mus susieti su savo meile, atsiliepti į mūsų giliausius troškimus, tačiau savo ruožtu turime iškeisti laisvę į pasitikėjimą. Būtent todėl šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir teigė: „Pasitikėjimas, vien pasitikėjimas veda į meilę.“ Pasitikėjimas, kad Dievas mums yra paruošęs geriausius dalykus, pašalina visas kliūtis, kurios gali iškilti tarp mūsų ir Dievo.

Troškimo žmogus

Iš šio dvasinės vaikystės kelio nuosekliai kyla atsidavimas Dievo gailestingumui. Tai yra pabrėžęs ir Jonas Paulius II: „Šiuo keliu eidamas žmogus yra kupinas pasitikinčio atsidavimo Dievo gailestingumui, dėl kurio net ir sunkiausias dvasinis įsipareigojimas tampa lengvas.“ Tai patvirtino ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, 1895 m. birželio 9 d. pasiaukodama Gailestingajai Gerojo Dievo meilei. Jos gyvenamoje epochoje šimtai seserų vienuolynuose aukodavosi Dievo teisingumui trokšdamos permaldauti jį už žmonių nuodėmes. O Teresėlė atsiduoda gailestingumui.

Įspūdingas yra jos pačios sukurtas pasiaukojimo aktas, leidęs šventajai nuosekliai išdėstyti savo „mažojo kelio“ sampratą ir tai, kaip ja gyventi. Ši ilga malda yra tarsi viso krikščioniško gyvenimo santrauka. Ją medituodami, apmąstydami galime įsigilinti į šventosios patirtį ir gyvenimo su Dievu esmę.

Šio akto pirmos pastraipos visuose sakiniuose randame žodį „trokštu“. „Aš trokštu Tave mylėti…“, „trokštu darbuotis Šventosios Bažnyčios pašlovinimui…“, „trokštu tobulai įvykdyti Tavo valią…“, „trokštu būti šventąja…“ Šisai troškimo šauksmas atspindi krikščionio būseną; jis siekia, bet neturi, jis niekada negali būti patenkintas savimi, sakyti, kad jau pakanka, nebereikia nieko siekti ir augti. Troškimas paliudija, kad mūsų šventėjimas yra procesas, nuolatinio troškimo vaisius. Krikščionis yra troškimo žmogus. Kaip matome, šventosios troškimai paprasti, tačiau juose atsispindi sveika ambicija, kurios galėtume nestokoti ir mes.

Kūdikėlio Jėzaus Teresė gerai suvokia savo padėtį, todėl rašo: „Jaučiu savo bejėgiškumą ir prašau Tave, o Dieve, kad Tu pats būtum mano Šventumas.“ Mažoji Teresė supranta ribotas savo jėgas. Vis dėlto ji tuo nesitenkina, bet atskleidžia šventumo esmę: pats Dievas yra mūsų šventumas ir jis nori su mumis pasidalyti savuoju šventumu. Taigi šventumas yra ne puikus moralinis elgesys, bet atsivėrimas Dievo dovanai.

Tad Teresės pasiaukojimas – tik atsakymas į šią Dievo dovaną. Pasiaukoti jai reiškia visiškai atsiduoti mylinčiai kito valiai, jo nuožiūrai, sutikti su viskuo, ką Dievas yra mums parengęs. Ji trokšta „gyventi tobulu Meilės aktu“, įmanomu tik tuomet, kai gyvename su prisikėlusiu Kristumi jo gyvenimą. Teresė nori „sulig kiekvienu širdies tvinksniu“ būti vien Dievui, patirti bendrystę su juo.

Kiekviena dabarties akimirka yra Dievo duota ir tampa erdve: joje vyksta mūsų sąlytis su Jėzumi, joje galime jam save pavesti. Pagal Teresės mintį savęs dovanojimas yra tik pastanga atsiliepti į Dievo meilę, stipresnę už mūsų silpnumą. Mūsų silpnumas, trapumas ne tik nėra kliūtis pasireikšti Dievo meilei, bet netgi tampa proga pasirodyti jai visu savo stiprumu. Būtent tokią žinią mums perteikia įstabus mažosios Teresės pasaulis.

Susiję įrašai:

• DIEVAS, KURIUO NETIKIU
• ARTI JŪSŲ
• TIKROJI ŠIRDIS
• KAI KALBA ŠVENTOJI DVASIA
• KALĖDOS – DIEVAS YRA SU ŽMOGUMI