JĖZUS AR ROKAS?

Paskelbta autorius Tomas

Perskaičius kunigo Oskaro Volskio straipsnį „Muzikos įtaka žmogaus sielai“, ilgai svarsčiau, ar verta stoti į polemiką su jame išsakytomis mintimis. Gerai suvokiu, kad kunigo ir palaikančių jį požiūris nesikeis. Žinoma, bet kokios diskusijos tikslas neturėtų būti pertempti į savo pusę kitamintį. Tačiau ramybės neduoda mintis, kad po šio ir panašių pasisakymų gali kilti painiava, kas yra būdinga krikščionybei, o kas ne.
Viena vertus, kunigo Volskio pateikta kritika, kad paplitusi muzika yra prasto skonio, lėkšta ir paviršutiniška brandina savyje tiesos grūdą. Kunigas teisingai pastebi, kad yra „nepakankamas mokyklose muzikinis ugdymas“, kuriose vaikai mokomi sudėtingų dalykų, garsių kompozitorių biografijų, bet niekaip neišmokomi klausyti muzikos. Kaip ir neginčijama, kad grigališkas choralas, o ne XIX a. lenkiškos romantinės giesmės yra pirminis bažnytinis giedojimas.
Tačiau paapgailestavęs, kad „brandi muzika daugelio jaunuolių dvasiniam, psichiniam, kultūriniam stoviui yra nepriimtina“, dvasininkas papunkčiui nustato paplitusios muzikos būklę: „Kokius teiginius, „vertybes“ perteikia šiuolaikinė muzika, kuriai taikomas teisingas apibrėžimas – destruktyvi? Apibendrintai nurodyčiau tris pagrindinius dalykus: lytinį palaidumą, smurtą ir vulgarumą.“ Tiesiog sacra doctrina!
Tokius apibendrinimus palydi dar keistesnis klausimas: „Ar gali būti krikščioniškasis sunkusis rokas?“ Autorius prieina išvados, kad „tai – du nesuderinami dalykai. Jų prigimtis visiškai skiriasi.“ Ko gero, kunigas nieko nėra girdėjęs, pavyzdžiui, apie „shockrocker“, vieno iš sunkiojo roko pradininkų Alice Cooper gyvenimą ir kūrybą… Negana to, kunigas Volskis nustato, kad „Dažną didesnį šiuolaikinės muzikos koncertą lydį masinis dalyvių girtavimas, narkotikų vartojimas. Kadangi proto galios pritemdytos, kyla agresijos protrūkiai, ištvirkavimas.“ Beje, įdomu kiek „didesnį šiuolaikinės muzikos koncertų“ aplankė gerbiamas kunigas, kol atliko tokią išvadą?..
Verta pastebėti, kad kunigo Volskio samprotavimai yra pakankamai simptomatiški. Jie paaiškina, kodėl mūsų bažnyčių lankytojų kritinę masę sudaro pagyvenusios ponios, kurioms nebeaktualūs lytiniai klausimai, o jų muzikos etalonas yra sovietmečio laikotarpio lietuviškoji estrada ar Jungėnų kaimo kapela. Juk tokio pasaulio matymo lauke, kuriam atstovauja kunigo Volskio samprata, nėra vietos dialogui su MTV ir IT karta. Pats dvasininkas teigia: „Įvarytas pleištas tarp dviejų kultūrų, žioji bedugnė tarp dvasinės, bažnytinės ir pramoginės, populiariosios muzikos. Galima būtų pasakyti drąsiau: bedugnė slypi tarp Dvasios, malonės žmogaus ir nuodėmės, šio pasaulio žmogaus.“ Kitaip tariant, jei populiaria muzika besidomintis jaunuolis nusprendžia pasirinkti gyvenimą pagal Evangeliją, jis papildomai turi pasirinkti klasikinę muziką ir grigališkąjį choralą…
Tačiau tokio pobūdžio samprata yra pavojinga. Visų pirma, ji nesiskaito su realybe. Šio laikmečio žmogus gimsta, auga ir gyvena globalios popkultūros sąlygomis. Vertėtų pastebėti, kad muzika tėra tik viena iš jos dalių. Popkultūra nūdienos žmogui yra sava ir natūrali. Kaip sava buvo ir, pavyzdžiui, Renesanso ar baroko kultūra tos epochos žmonėms. Tad būtų didžiulė klaida reikalauti iš žmonių, kad jie prieš priimdami Evangeliją atsisakytų savo gyvenamos kultūros. Tuo labiau nederėtų pamiršti, kad kultūra yra kintanti ir reliatyvi, jos formos, pavidalai, apraiškos yra veikiamos nuolatinio tapsmo, todėl grūmojimas kultūriniams reiškiniams pasikeitus vyraujančiai kultūrai atrodo juokingai, o kai kada net apgailėtinai. Prisiminkime krikščionių „indėlį“ uždraudžiant olimpines žaidynes ar išpuolius prieš grupę „The Beatles“. Dabar popiežai laimina olimpinių žaidynių dalyvius, o Johno Lennono melodijos skamba Vatikane per šventes.
Juk kelianti išankstines sąlygas krikščionybė išsidvokia ir virsta tuščiu moralizavimu. Juo atsiduoda ir kunigo Oskaro Volskio mintys, kurios klaidingos jau tuo, kad kultūrą įrėmina į moralę. Peržvelgę Bažnyčios istoriją pamatytume, kad krikščionybė tik asiumuodavo savo laikmečio kultūros elementus. Šiuo požiūriu itin reikšmingos nežinomo II a. autoriaus Laiško Diognetui mintys, kurias dažniau reikėtų pamedituoti ir nūdienos krikščionims: „Krikščionys nuo kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba, nepasižymi ypatingu gyvenimo būdu. Jie gyvena graikų ir barbarų miestuose, jie seka šalies tradicijomis apsirengime, maiste ir kituose gyvenimo dalykuose.“
Katalikybėje šis procesas yra vadinamas įkultūrinimu. Kiek šis procesas būdavo sėkmingas, tiek krikščionybė laimėdavo širdžių. Pagaliau Jėzaus Kristaus, Amžinojo Žodžio gyvenimas paliudijo, ką galėtume vadinti tikru įkultūrinimu. Jėzus buvo žydas, prisiėmė šios tautos papročius, kultūrą, tradicijas. Įsižiūrėjus į Mokytojo gyvenimą kažko kyla abejonės, kad Jis keltų pasirinkimą tarp savęs ir roko.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: