Niekas nenuginčys, kad Jėzus Kristus yra vienas didžiausių religinių lyderių žmonijos istorijoje. Jo sekėjai sukūrė tikrą civilizaciją, o krikščionybė iki šiol viena įtakingiausių religijų Žemės rutulyje. Tad Jėzaus asmenybė įkvepia, byloja žmonėms ir traukia sekti juo, atidžiai įsižiūrėti į jį, įsimąstyti į jo žodžius ir poelgius. Atrodytų, kad Jėzus yra tobulas lyderystės pavyzdys, tačiau jei dėmesingiau pažvelgtumėme į jo gyvenimą, pamatytumėme, kad jis nėra „klasikinis“ lyderystės šablonas, iš jo kyla visiškai kitoks lyderio vaidmens suvokimas.
Mįsles mums užmena iškalbingi Jėzaus istorijos faktai. Nors būdavo dienų, kai jo klausydavosi po kelis tūkstančius žmonių, pati Jėzaus bendruomenė nebuvo gausi, ją sudarė vos septyniasdešimties žmonių grupė. Apie jį nėra gausu istorinės medžiagos. Jei į jo istoriją žvelgtume nešališko stebėtojo akimis, turėtume konstatuoti, kad Jėzus patyrė tikrą savo lyderystės žlugimą. Juk jo veikla pasibaigė mirties bausme, nuo jo nusigręžė visuomenė, to meto religinės ir valdžios institucijos, jį išdavė vienas iš mokinių, išsižadėjo jo sekėjų grupės vadovas Petras, o mirties valandą šalia jo buvo tik vienas mokinys.
Tad esame sukrečiančio paradokso akivaizdoje. Jėzaus lyderystė atrodytų patyrė tokį fiasko, kad jo negalime vadinti sėkmės pavyzdžiu, tačiau jis yra labiausiai žmonijos istorijos eigą paveikusi figūra. Ar apskritai galima kalbėti apie Jėzų kaip lyderį? Koks raktas atvertų duris į šios mįslės sprendimą?
Atsakymų verta ieškoti paties Jėzaus žodžiuose ir veiksmuose. Štai Morkaus evangelija pasakoja epizodą (plg. Mk 10, 32–45), kai Jėzui su mokiniais vykstant į Jeruzalę pastarieji pradeda diskusijas dėl viršenybės bendruomenėje. Patyręs apie tai Jėzus jiems sako:
„Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“
Šiais žodžiais jis nubrėžia kitokias nei įprasta lyderiavimo perspektyvas („Tarp jūsų yra ne taip!“) Negana to, Jėzus apverčia aukštyn kojomis visus vadovo vaidmens įsivaizdavimus, sampratas, šablonus. Jis nesupeikia paties noro pirmauti ir vadovauti, tačiau nurodo kelią, kuriuo šis troškimas turi būti įgyvendinamas. Tai tarnystės visiems kelias ir jis reiškia, kad tarp vadovo (lyderio) ir vergo (tarno) Jėzus deda lygybės ženklą.
Ko gero šios Jėzaus mintys suerzino jo klausytojus, jos turėtų erzinti ir mus. Juk nėra labiau beteisio žmogaus už vergą. Jėzaus gyvenamu laikotarpiu vergas net nebuvo teisės subjektas, jis buvo res – daiktas, šeimininkas jį galėjo užmušti ir už tai nesusilaukti jokios bausmės. Romėnų mokslininkas ir rašytojas Markas Terencijus Varonas (116 pr. Kr.–27 po Kr.) vergą vadino „kalbančiu ginklu“, gyva nuosavybe, nešuliniu gyvuliu. Pagal Jėzaus logiką tas, kuris nori būti pirmas, tarp savo žmonių turi tapti beteisis kaip vergas.
Tačiau šie Kristaus žodžiai būtų tik graži metafora, jei ne Paskutinės vakarienės scena, aprašyta Jono evangelijoje. Vien šioje evangelijoje atpasakojamas kojų plovimo epizodas:
„Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.“ (Jn 13, 4–5)
Toks Mokytojo poelgis turėjo apstulbinti mokinius, nes jis buvo konkreti diskusijos apie vadovavimą, kilusios pakeliui į Jeruzalę, iliustracija, nors priekyje jau ryškėjo Kryžiaus kontūrai.
Gali būti, kad būtent mokinių tarpusavio rietenos dėl pirmavimo ir paskatino Jėzų imtis šio veiksmo. Jei nusikeltume į anuos laikus, tos epochos žmonių buitį, galėtume labiau suvokti Kristaus poelgio gelmes. To meto keliai buvo negrįsti ir nepaprastai purvini. Laikantis karštiems orams jų paviršiuje susidarydavo kelių centimetrų dulkių sluoksnis, lyjant jis virsdavo skystu purvu ir lipdavo prie apavo. Šis, paprastų žmonių dėvimas, būdavo labai neįmantrus – lengvas, odinis padas, pririštas prie kojos su tarp pirštų įtvirtintomis juostelėmis, kitaip tariant, patys primityviausi sandalai. Žinoma, kad tokia avalynė blogai apsaugodavo nuo kelių dulkių ir purvo, todėl prie kiekvienų turtingesnių namų būdavo galima rasti indą su vandeniu, taipogi pasiėmusį praustuvę ir rankšluostį bei pasirengusį plauti kojas svečiams vergą. Šis darbas buvo kasdieninė vergų pareiga.
Jėzaus bendruomenėje nebuvo vergų, tad ir patarnavimus, kuriuos paprastai turtinguose namuose teikdavo vergai, mokiniai skirstydavosi tarpusavyje. Lieka spėlioti, kad gal aną vakarą ambicijų valdomi mokiniai paprasčiausiai pamiršo sutarti, kas plaus prieš Paschos vakarienę kojas kitiems. Jėzus pasinaudojo šiuo aplaidumu ir pateikė įspūdingą lyderystės pamoką.
Jis padarė tai, ko niekas nenorėjo tą vakarą imtis, ir gėdos apimtiems bei žado netekusiems mokiniams pasakė:
„Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“
Tokia Jėzaus lyderystės pamoka turėtų priverstų mus susimąstyti. Juk taip dažnai net bažnyčiose kyla tam tikrų problemų dėl to, kad kažkas kažkam nedavė pageidaujamos vietos. Dažnai aukšto rango pareigūnai piktinasi nesusilaukę pagyrų ir liaupsių. Taip dažnai įsivaizduojame, kad lyderystė – tai teisės ir galia, orumas ir viršenybė. Jėzus pateikė pamoką, kad yra tik viena – tarnavimo didybė. Visgi pasaulyje, mūsų šalyje, mūsų bažnyčių bendruomenėse apstu žmonių, besikaunančių dėl galios ir įtakos, nors turėtų klūpoti prie savo brolių kojų, kaip tai darė Jėzus.
Susiję įrašai:
- LYDERYSTĖ BAŽNYČIOJE
- ARTI JŪSŲ
- KAIP ŠVENČIAME JUBILIEJŲ?
- VELYKOS ISTORIJOJE (II): AR GALIME TIKĖTI JĖZAUS KANČIOS APRAŠYMAIS?
- KADA PASNINKAUTI?
