JĖZAUS ALPINIZMAS?

KOMENTUOJAMAS TEKSTAS

Alpinistai žino, kad kopti į kalną – tai ryžtis kažkokiam asmenybės pokyčiui.
Štai vieno alpinisto dienoraštyje sakoma:
Žygio pradžia, sunku, nyku, tuščia. Suprantu, jog reikia susivokti, o ne kaltinti kitus. Po mano nerimu matyt slypi nuovargis, o dar giliau – liūdesys. Bet ketvirtą dieną kažkas mano viduje persiverčia, jaučiu kaip ateina žygių ramybė- jau galėčiau eiti bet kiek ir bet kur. Nustoju bet ką kontroliuoti, planuoti ir atsiduodu tam, kas vyksta. 
Jėzus su mokiniais nebuvo alpinistai, o Taboro kalnas – ne Everestas.
Tačiau užkopus į kalną, įvyko pasikeitimas. 
Dievas nesikeičia, bet keičiasi žmonės. 
Pasikeitė mokinių žvilgsnis, ir jie galėjo išvysti kitokį Jėzų, nes jie jau buvo kitokie.
Taip, Taboro kalnas – mūsų gyvenimo simbolis.
Mes sunkiai kopiame iki viršūnės, iki savo laimės valandos, kuri ir yra mūsų susitikimas su Dievu, palaimos nuojauta. Juk Jis yra Laimė.
Toks egzistencijos dėsnis, kad tik trumpai tenka pabūti viršūnėje, turime leistis žemyn, o būnant apačioje – svarstyti “ką reiškia prisikelti iš numirusių“.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: