GRAFO TESTAMENTAS – PRANAŠIŠKAS BALSAS MUMS

Prieš porą savaičių bičiulis elektroniniu paštu man atsiuntė kunigo Justino Lelešiaus-Grafo, Tauro apygardos partizanų kapeliono, dienoraščio ištraukas. Šis tekstas buvo rastas bunkeryje, jo žuvimo vietoje. Perskaičius jį, pribloškia tai, kad šis dokumentas yra ne tik iškalbingas liudijimas tikėjimo, kuris atvedė Lietuvą į Kovo 11-ąją, bet perspėjimas šių dienų lietuviams. Simboliška, bet kartėlio, vienatvės, skausmo, besiartinančios mirties akivaizdoje gimę žodžiai įgyja pranašystės matmenį, todėl į juos neįsiklausyti būtų mažiausiai lengvabūdiška.
„Tūnau šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?“ – skausmingai klausia kunigas. Jis atkreipia dėmesį, kad ikikarinėje Lietuvoje būta stiprios atskirties tarp „biednuomenės“ ir „prabangoje skęstančių Kauno ponų“, kurie rengė „ištaigingus balius“, „net naktines orgijas“.
Negailėdamas rašalo ir nesislapstydamas už aptakių žodžių autorius pliekia to meto valdininkiją: „Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo“, „Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį, siųsdavo jį velniop“. Pagaliau jis prieina prie išvados, kad: „Žmogus yra žmogus ir jis negali būti pastumtas į šuns vietą.“
Apmaudaudamas J. Lelešius pažymi: „Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Ji bėrė saujomis auksą, varge paskendusios biednuomenės mases sužavėjo auksas. Mestas šūkis, kad ir jūs esate žmonės, ir jūs galite naudotis turtais, kad ir jūs turite teisę į gyvenimą, užbūrė bemoksles mases.“ Kaip matome, juodosios manipuliavimo masėmis technologijos buvo svarbios ir anuomet…
Sielvarto apimtas analitikas lieja savo įžvalgas ir kitomis visuomenės gyvavimo temomis: „Neturėjome mes net tinkamų pedagogų. Kaimo mokytojas dažnai be jokio pašaukimo pedagoginiam darbui, užuot ugdęs jaunuomenę savo gyvenimu, juos stūmė nuo savęs. Mokytojas, per dienas girtas, bendraudamas su įtartinos doros asmenimis, pats būdamas dvasios elgeta, negalėjo įžiebti į jautrią vaikučių sielą Tėvynės meilės jausmo. Toks mokytojas, neturėdamas pedagoginio takto, jaunuomenę baidė nuo mokslo.“ 
Šis vienas mūsų didvyrių negaili kritiškų svarstymų ir sveikatos apsaugai, prisimena, kokias lėšas valstybė skyrė Ginklų fondui, kokias dideles algas mokėjo karininkams, apgailestauja, kad „visas tautos pajamas skyrė vien tik kariuomenei ir karininkams, o kitas sritis užmiršo. Nedovanotina klaida, kad tų ginklų nepanaudojo savo Tėvynės garbei apginti.“ 
Galėtume sakyti, kad šios mintys – desperacijos apimto žmogaus bandymas ieškoti kaltų. Pagaliau esame įpratę romantizuoti, idealizuoti praeitį, tarpukario Lietuvą, žvelgti į ją iš „aukso amžiaus“ perspektyvos, tad tokie aštrūs vertinimai glumina. Tačiau ne vien istorinę praeitį, autentišką patirtį, atskleidžia mums šis šešiasdešimties metų senumo tekstas. Skaitant jį nevalingai kyla mintis, kad jame kalbama apie nūdienos Lietuvą, jos realijas: socialinę atskirtį, ydingą švietimo ir sveikatos apsaugos sistemą, trapų nacionalinį saugumą, valdininkijos suklestėjimą…
Istorija kartojasi? Juk vokiečių istorikas ir mąstytojas Oswaldas Spengleris teigė, kad istorijoje egzistuoja cikliškumas ir dėsningumas. Nežinome, ką apie šią teoriją žinojo kunigas J. Lelešius, bet iš amžių glūdumos, jis mus ragina: „Būsima Nepriklausoma Lietuva turi keltis iš tų klaidų, kurios ją pražudė, bet kartu ir užgrūdino, paruošė būsimam nepriklausomam gyvenimui.“ Tik įsiklausę į Grafo testamentą sustabdysime istorijos ratą.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: