Evangelija (Jn 10, 11–18)
Jėzus kalbėjo:
„Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso,
ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“.
Jėzus vadina save Geruoju Ganytoju. Graikų kalboje yra du žodžiai, kurie reiškia „geras“: agafos tiesiog apibūdina gerumo savybę, ir kalos, kuris nurodo, kad gerumas žavi, kad jis yra patrauklus. Kai kalbama apie Jėzų kaip Gerąjį Ganytoją, evangelijoje vartojamas žodis kalos. Tuo norima pasakyti, kad jo asmenyje slypi ne tik geros savybės, bet ir patrauklumas bei žavesys.
Kartais mieste ar kaime žmonės kalba apie gerą gydytoją. Jie turi omenyje ne tik jo įgūdžius ir žinias apie mediciną, bet ir prisimena jo užuojautą bei gailestingumą, kurio kupinas jis lanko sergančiuosius. Jėzaus Gerojo Ganytojo vaizdinyje yra ne tik galia avims, bet ir neįveikiama, stulbinanti asmenybės trauka, kuri byloja milijonams ieškančių meilės širdžių.
Šiame palyginime kaimenė – Kristaus Bažnyčia, kuriai gresia dviejų rūšių pavojai. Visada jai gresia išpuolis iš išorės (vilkai, plėšikai), ir iš vidaus – netikri ganytojai. Bažnyčią visada persekioja dvejopas pavojus. Ji visada patyrė atakas iš išorės ir dažnai kenčia nuo prasto vadovavimo iš vidaus, iš ganytojų, kurie savo pašaukimą laikė karjera, o ne tarnavimu kitiems. Pastarasis pavojus yra daug blogesnis nei pirmasis, nes jei ganytojas yra ištikimas ir geras, tuomet tikintiesiems jis yra galinga apsauga nuo atakų iš išorės, bet jei ganytojas yra silpnas ir išglebęs samdinys, tai priešai išorėje gali patekti į vidų ir sunaikinti kaimenę. Svarbus dalykas Bažnyčioje yra vadovybė, pagrįsta Jėzaus Kristaus pavyzdžiu.
O Kristus parodo, kad jo mirtis, ne tik kančia, sutikimas su Tėvo valia, bet ir visiškai laisvas savęs paaukojimas, kuriam jis apsisprendė. Taip, jis pakluso Tėvo valiai ir įvykdė savo pašaukimą. Jėzus save aukojo dėl žmonių, kuriuos jis gelbsti nuo mirties geluonies. Tai buvo ne jo gyvybės sunaikinimas, bet kaip perėjimas per mirties vartus, gyvenimas po prisikėlimo, kurį jis trokšta dovanoti savo kaimenei.
Susiję įrašai:
- JĖZAUS PARADOKSAI
- KAI KALBOS APIE MEILĘ NĖRA PAISTALAI
- JĖZUS KRISTUS ANT KRYŽIAUS PRISIMINĖ KIEKVIENO MŪSŲ VARDĄ
- TOMAS VILUCKAS: „KALĖDŲ ŽINIA – DIEVAS PRIARTĖJO PRIE ŽMOGAUS“
- „DIEVO GALYBĖ IR IŠMINTIS“
