Jau oficialu – rinkimuose į Vilniaus miesto tarybą vasarį Krikščionių partijos sąraše dalyvaus ir signataras, buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas bei ambasadorius Ispanijoje ir Gruzijoje Mečys Laurinkus. Šis sprendimas įdomus ir svarbus keliais aspektais, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
Visų pirma M.Laurinkus duoda ženklą, kad neketina trauktis iš politikos.
“Visą gyvenimą buvau aktyvus politikas ir dabar negaliu pasyviai stebėti gilėjančių šalyje ekonominių ir socialinių problemų. Aš galiu naudingai dirbti žmonėms ir man nesvarbu kur – savivaldybėje ar Seime”,
– apsišaukėlių “krikščionių” partijos pranešime spaudai cituojamas M.Laurinkus.
Šiais žodžiais M.Laurinkus tik patvirtino tai, ką žinojome seniai – M.Laurinkus visada politikavo. Net ir tuomet, kai buvo VSD šefas ir iš šios organizacijos sukūrė valstybę valstybėje, kai viską padarė, kad į prezidento postą grąžintų Valdą Adamkų, kai būdamas diplomatas stengėsi visais įmanomais būdais išlaikyti savo įtakos vadžias šalies politinei sistemai. Suprantama, kad visada mezgus tokio pobūdžio politines intrigas sunku staiga pasitraukti į paraštes.
Tačiau M.Laurinkaus sprendimas kandidatuoti būtent Krikščionių partijos sąraše verčia klausti, kokią realią įtaką valstybės politiniame lauke jis turi. Akivaizdu, kad ši partija nepasižymi tuo politiniu svoriu, kuris leistų jai būti galinga politine jėga. Negana to, į Vilniaus miesto tarybą ši partija joja patikrintais metodais – jos sąraše televizorių ekranų nuzulinti veidai. Solidžios politikos skelbėju save vaizduojantis M.Laurinkus turėtų muistytis šalia tokių politikos “profesionalų” kaip olimpinis prizininkas A.Zadneprovskis, balerūnas N.Juška ar muzikologas V.Gerulaitis.
Tai stebina, nes vos paskelbęs, kad dalyvaus rinkimuose, M.Laurinkus rugsėjo mėnesį pareiškė, jog
“viskas labai paprasta, tik tiek, kad reikia profesionalizuoti politiką, ir tai yra esminis uždavinys. Ta profesionalizacija apima jau nuo savivaldybės, o Vilniaus miestas politiniams gyvenime vienas svarbiausių”.
Be to, jis skelbė, kad ieškos sąjungininkų ir pradės “valstybės atnaujinimo etapą”, dabar sako, kad būdamas savivaldybėje spręs “ekonomines ir socialines šalies problemas”. Sutikime, viskas skamba itin ambicingai ir pretenzingai, net populistiškai. Bet kyla klausimas, ar įmanoma su tokiais sąjungininkais ir bendražygiais tai įgyvendinti?
Akivaizdu, kad – ne. Juk Gedimino Vagnoriaus suburta politinė grupuotė yra pakankamai inertiška, marginali, prikimšta politinių turistų ir bestuburių, sukurta patenkinti žemaičių Gedimino ego. Kodėl būtent ši politinė platforma pateko į M.Laurinkaus akiratį?
Ko gero, galėtume teigti, kad šalies politinis elitas privengia M.Laurinkaus, nes jo atsargose yra užkonservuotas ne vienas “skeletas”, kuris gali išnirti ne vietoje ir ne laiku. Beje, normalioje politinėje sistemoje buvęs saugumo tarnybų šefas nesigvieštų politiko duonos, nes jis visada turės didelių spaudimo priemonių kolegoms, o tai keltų pavojų politinei sistemai.
Lietuvoje garbingo žaidimo kodeksai negalioja. M.Laurinkus savo pasirinkimą interneto portalui motyvuoja tuo, kad yra dešinysis, kad su G.Vagnoriumi esąs senas bendražygis, kad neturįs savo partijos. Tačiau tuo pat metu jis išlieka nepartinis. Akivaizdu, kad “krikščionių” partijos dešinioji tapatybė atrodo labai įtartinai, nes sunku rasti bruožų, kurie liudytų šį dešinumą. Todėl M.Laurinkaus politinė tapatybė lieka paslaptis rinkėjams.
Sunkiai įtikima, kad strateginiais skaičiavimais pasižymintis M.Laurinkus taip blaškytųsi ir nerastų savo vietos politinėje arenoje. Veikiau esame tam tikro eksperimento akivaizdoje. Juk pats generolas žiniasklaidai prasitarė, kad jo ambicijos neapsiriboja Vilniaus savivaldybe, bet siekia būsimus Seimo rinkimus, kuriems gali rastis ir “nauja” partija su garsiais politologais ir teisininkais. Tad rinkimai yra savotiška generolo žvalgyba, kurios metu rinkėjai turės teisingai ir principingai įvertinti jo ketinimus.
Susiję įrašai:
- KO NERIMSTA LIETUVOS KRIKŠČIONYS?
- GALIOS CENTRAI SUSIDURIA NE ŠIAIP SAU
- LIETUVOS POLITIKOS KATAŠUNIAI
- LIETUVOS TRADICINIŲ KRIKŠČIONIŠKŲ BAŽNYČIŲ PAREIŠKIMAS
- BUVO-NEBUVO
