GARLIAVA – UŽ VALSTYBĘ – Pasaulis pagal Tomą

Kraštą tebedrebina vadinamasis pedofilijos skandalas. Jis įgavo beprecedentį mastą, kai Garliavoje piliečiai neleido vykdyti teismo sprendimo ir perduoti mažametės Drąsiaus Kedžio dukters jos motinai. Atidėdami į šalį šios tamsios istorijos peripetijas turėtume klausti, kas vyksta Lietuvoje, kad tokiomis drastiškomis priemonėmis žmonės pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą valstybės teisine sistema.

Ši istorija buvo nuoseklaus ėjimo tokios atomazgos link rezultatas. Pagaliau ji yra tik ledkalnio “Neteisingumas”, nuo kurio kenčia daugybė tautiečių, viršūnė. Nuo pat nepriklausomos valstybės atkūrimo pradžios buvo viskas daroma, kad krašto teisinė sistema būtų atribota nuo visuomenės. Lietuvos teisės viršūnėlės, gavusios “puikų” sovietinės teisės išsilavinimą, kruopščiai kurpė sistemą, kuri pavertė teisininkus tam tikra apšviestųjų brahmanų kasta, esančia arčiausiai dieviškumo (teisingumo), o tamsi ir neišsilavinusi tauta negali šia šviesa net suabejoti, nors teisingumas skelbiamas būtent valstybės vardu.

Šioje sistemoje valstybės piliečiai neturi jokio balso sprendžiant bylas teismuose, jokių svertų, kurie padėtų kontroliuoti jų priėmimo skaidrumą. Europinės teisės kontekste Lietuva yra vienintelė valstybė, kurios gyventojai jokiomis formomis nedalyvauja teismų procesuose. Prisiminkime, kad Valdas Adamkus dar per savo pirmąją rinkimų kampaniją žadėjo siekti prisiekusiųjų kolegijos įvedimo. Viskas ir liko tik gražios kalbos, nes pats prezidentas tapo šios sistemos įkaitu.

Taigi šiuo klausimu nebuvo pasistūmėta į priekį. Apie apygardų teisėjų, prokurorų rinkimus, kaip tai vyksta anglosaksiškos teisinės tradicijos šalyse, galime tik pasvajoti. Lietuvoje savi deleguoja savus, o politikai tik pritaria. Negana to, visuomenė, pradėjusi reikšti nepasitenkinimą, yra smerkiama ir marginalizuojama.

Tiesa, savitais būdais jai bandoma atsakyti. Vos pradėjus rimti aistroms Garliavoje prezidentūra paskelbia, kad pagaliau rado kandidatą į generalinius prokurorus. Šis tikina, jog sieks reformų, o žurnalistų paklaustas, kokios jos, atrėžia, kad atskleis savo planus… kai bus paskirtas į postą. Kitaip tariant, visuomenei vėl siūloma juoda katė tamsiame maiše, nes, pasirodo, jai nevalia žinoti, kokia būsimo “generalinio” vizija į šios institucijos ateitį.

Vėliau kandidatas kiek persigalvojo. Ketvirtadienį Seime, paskui susitikęs su žiniasklaidininkais žadėjo grąžinti prokurorams visuomenės pasitikėjimą, bet kaip tai atliks – nepaaiškino. Užtat sužinojome kartu su parlamentarais, kad kandidatas vyktų į Garliavą ir ten susirinkusiems žmonėms paaiškintų pasekmes, kurias gali sukelti tokie susibūrimai…

Ar verta stebėtis, jog ši sistema artėja prie kracho? Juk ji ir toliau rodo grimasas, nors ją trauko konvulsijos, ir toliau vyksta akla gynyba. Net po visko, kas atsitiko Garliavoje, Generalinė prokuratūra sugebėjo surengti kraupų viešųjų ryšių šou. Šįsyk prokuratūra, į priešakines linijas pastačiusi prokurorą Algimantą Kliunką, atliko dar vieną kliurką – visai Lietuvai iš internetinių portalų buvo išlementas šio prokuroro referatas, kuriame pranešama, kad D.Kedys tikrai yra žudikas. Maža to, kaip šlovingais sovietų laikais šis prokuroras viešai perskaitė kažkokį anoniminį laišką, kurio autorė reiškė palaikymą prokuratūrai.

Būta balsų, kurie įvykius Garliavoje bandė vaizduoti kaip sukilimą prieš Lietuvą, pasikėsinimą į pačius mūsų valstybingumo pamatus. Tačiau violetinė revoliucija yra už valstybę, kurioje teisingumas skirtas jos piliečiams, o ne priešingai. Suprantama, galbūt tai skamba šiek tiek patetiškai, bet valstybės, kuri gerbia savo žmones, vadovai būtų nuvykę į Garliavą, susitikę su ten susibūrusiais gyventojais ir padėkoję, kad jie rūpinasi teisingumu. Juk Garliavoje žmonės buvo už Lietuvą, tačiau prieš sistemą, kuri trempia jų teises.

Susiję įrašai: