
Praėjusią savaitę Vatikane pasibaigė Popiežiškosios kultūros tarybos plenarinė sesija, tema „Komunikavimo kultūra ir naujos kalbos“. Ko gero, ne vienam skaitytojui po šios žinutės tampa nuobodu ir norisi versti kitą puslapį. Juk Lietuvos katalikai itin menkai domisi tuo, kas vyksta Vatikane… Tuo labiau kažkokios sesijos su įmantriu pavadinimu.
Taip, nuo kažkokio posėdžio Vatikane pasaulyje mažai k as pasikeis, tačiau renginyje nagrinėti klausimai yra itin aktualūs visai krikščionybei. Juk Vatikane susėdę Bažnyčios vadovai ir teologai kalbėjo apie naujos kalbos, naujo žodyno Bažnyčios evangelizavimo misijoje būtinumą.
Ką tai reiškia? Kalbant paprastai – krikščionys nūdienos žmogui kalba taip, kad šis jo nesupranta. Tai puikiai atskleidžia vieno iš naujųjų kardinolų Gianfranco Ravasi mintys:
„Dabartinė bažnytinė kalba labai dažnai nesugeba perduoti norimo turinio, nes ji yra autoreferencinė, tai yra suprantama tik pačiam kalbėtojui, naudojamos techninės sąvokos, paaiškinamos tik kitomis techninėmis sąvokomis. Mes naudojame lingvistinį kodą, kuris suprantamas tik mums patiems, bet ne išorėje.“
Kitaip tariant, mūsų bažnytinė kalba yra nesusikalbėjimų šaltinis ir neverta stebėtis, kad žmonės išgirdę krikščionių raginimus tik gūžteli pečiais.
Atpirkimas, malonė, išganymas, atsivertimas, nuteisinimas, gimtoji nuodėmė, ganytojas – tai tik keletas žodžių, be kurių krikščioniškas žodynas neįsivaizduojamas. Sakramentai, Eucharistija, Evangelija, liturgija, homilija, katechezė, charizma, – nelietuviškos kilmės žodžiai, kurie slepia itin svarbias tikroves krikščioniui, be jų neįmanoma mokyti krikščioniško gyvenimo pradmenų.Tačiau kuo toliau, tuo gražiau – transsubstanciacija, absoliucija, konsekracija, prefacija, kontempliacija – šios sąvokos byloja apie esmines sakramentų teikimo dalis, maldą. Bet… šių terminų reikšmių negalėtų paaiškinti ne vienas net prakutęs katalikas.
Išvardinti žodžiai perteikia itin svarbius dalykus krikščioniškame gyvenime, jie turėtų žmones įkrikščioninti, tačiau, kad ir kaip paradoksalu būtų, jie lieka nesuprantami nūdienos žmogui. Kaip taikliai pastebi viena žymiausių JAV katalikų žiniasklaidininkų Gregory Erlandsonas:
„Jau išaugo dvi katalikų kartos, kurios iš tikrųjų nebuvo užtektinai mokomos apie savo pačių tikėjimą. Vis didesnei ir didesnei mūsų potencialios auditorijos daliai katalikiškas žodynas, terminai yra nesuprantami. Neseniai atliktas tyrimas dėl religinių žinių trūkumo Amerikoje atskleidė, kad dauguma katalikų nežino, ko Bažnyčia moko, pavyzdžiui, apie Eucharistiją.“
Vertėtų pastebėti, kad Lietuvoje neturime tokio pobūdžio tyrimų, tačiau abejonių, kad padėtis būtų geresnė – mažai.
Tad esame tikrai didelės problemos, kuri susijusi su visu Bažnyčios aktyvu, akivaizdoje. Žinoma, pirmiausia tai iššūkis pirmoms Bažnyčios eilėms – kunigams, vienuoliams, tikybos mokytojams, žiniasklaidininkams. Jie kalba didesnėms auditorijoms, formuoja viešą diskursą (kalbėjimą). Jei būtent šis sluoksnis nesuvoks problemos masto ir svarbos, tuomet šis kovos frontas bus beviltiškai pralaimėtas.
Tačiau net suvokus problematiką galima pakliūti į dvejopas pinkles. Viena vertus, pasiduoti banalybei. Sykį teko girdėti svečio kunigo iš paprastos Vokietijos parapijos pamokslą, kuriame buvo kalbama tik apie gerą orą bei pozityvias emocijas. Kalbėti žmonėms suprantama kalba nereiškia Evangelijos žinios pakeisti tauškalais ir socialine veikla.
Kitas kraštutinumas – užsidaryti nuosavo teisumo bokšte. Tai manyti, kad jei kas nors kažko nesupranta – pats ir kaltas. Atseit nesupratėliai nesidomi, neieško, neskaito. Šiai nuostatai vertėtų priskirti ir „dvasingas“ kalbas, kad Dievas pasirūpins, o Šventoji Dvasia ves ir apšvies. Taip dvasingais išvedžiojimais pridengiamas apkiautimas ir puikybė.
Problemos sprendimas yra dar vienas nuvalkiotas ir praradęs prasmę žodis – nuolankumas. Juo mėgstama manipuliuoti, bet kai kalbame apie Evangelijos žinios perteikimą nūdienos žmogui, jis gali įgyti naują jėgą. Prisiminkime gražųjį Richardo Bacho kūrinį „Livingstonas žuvėdra“, kurio herojus išmestas iš žuvėdrų būrio po kiek laiko sutvirtėjęs ir subrendęs iš savo aukštumų ateina į pagalbą savo nusistekenusiems gentainiams.
Nusileisti iš savo kilnaus ir dvasingo pasaulio į tą aplinką, kurioje gyvena paprastas nūdienos žmogus, pažinti jo gyvenseną, kultūrą, papročius, kalbą. Gal tuomet bus įmanoma susišnekėti krikščioniui ir šiuolaikiniam žmogui? Štai arkivyskupas Nikola Eterovičius savo knygoje „Dievo Žodis“ pažymi, kad kunigas sekmadienio pamokslui turėtų ruoštis skaitydamas Bibliją ir… laikraščius, nes taip nebus atitrūkęs nuo gyvenimo realijų.
Deja, tenka sutikti ne vieną pamaldų kataliką, kuris didžiuojasi tuo, kad neturi televizoriaus ir keletą metų neskaito laikraščių. Koks susikalbėjimas tuomet įmanomas?
Žinoma, Evangelija yra daugiau, nei žodžiai. Tačiau nevalia pamiršti, kad ji mus pasiekia žodžiais, kurie mus užkalbina ir atveda prie Slėpinio.
Susiję įrašai:
- AR KATALIKAI LIETUVOJE PATIKIMI TARPININKAI?
- APSIMELAVĘS EVANGELISTAS
- SVEIKI GYVI, ANGLIKONAI!
- KAS GRESIA NŪDIENOS KRIKŠČIONYBEI?
- KRIKŠČIONYBĖ IR ROKAS