Šįsyk pradėsiu nuo asmeniškumo. Liepos 4-ąją Palangoje teko dalyvavauti renginyje BlogOUT 2009. Tai – kasmetinis Lietuvos tinklaraštininkų (dar kitaip – blogerių) susitikimas, kurio metu diskutuojama interneto ir tinklaraščių temomis.
Ne vienam gali kilti klausimas: kas tie tinklaraštininkai? Kaip ir ne vienas yra girdėjęs pasakymą „rašau blogą“. Lietuvio ausiai neigiamai skambantis žodis „blogas“ yra sulietuvintas angliško termino „Blog“ – „Weblog“ trumpinys. Mūsų kalbininkai atrado atitikmenį „tinklaraštis“, kuris, nors ir yra tikslus angliško termino „Weblog” vertinys, tačiau toks nepatogus vartoti, kad šnekamojoje kalboje nepasižymi populiarumu.
Vis dėlto kas per reiškinys yra tinklaraščiai? Išskirtinis jų bruožas – tai erdvė, kurią gali valdyti pats autorius, nevaržomai reikšdamas savo mintis, publikuodamas nuotraukas, sulaukdamas kitų interneto vartotojų komentarų. Tad laisva, necenzūruota mintis, galimybė diskutuoti ir skleisti savo pažiūras tinklaraščių rašymą daro patraukliu užsiėmimu šimtams milijonų žmonių.
Pirmieji tinklaraščiai atsirado 1996-1997 metais JAV, kai keletas internautų asmeniniuose tinklalapiuose kasdien pradėjo publikuoti savo naujienas. Šiuo metu tinklaraščiai plinta masiškai, vien JAV tinklaraštininkų jau daugiau nei 20 milijonų, iš jų 1,7 milijono už šį užsiėmimą gauna pajamų. JAV darbo rinkos statistikos biuro duomenys tiesiog stulbinami: 555 tūkst. amerikiečių dirba teisininkais, o, pavyzdžiui, 452 tūkst. – užsidirba rašydami tinklaraščius. Tuo užsiima ne tik laiko neskaičiuojantys paaugliai, pramogų pasaulio žmonės, verslininkai, menininkai, žurnalistai (palengva tinklaraščiai tampa žiniasklaidos dalimi, bet ir Baltieji rūmai, Dmitrijus Medvedevas ar Mahmoudas Ahmadinejadas. Žinoma, pastarųjų tinklaraščiai yra sausi ir nuobodūs.
Dar viena tinklaraščių specifika, kad juose dažniausiai komentuojamas pasirinktos temos turinys, toks kaip muzika, kinas, maistas, politika, informacinės technologijos. Tarp temų figūruoja ir religija. Beje, krikščioniški tinklaraščiai lankomi, juos rašo vyskupai, teologai, kunigai, pasauliečiai, plėtodami pačias įvairiausias su krikščioniška žinia susijusias temas.
Vėl tenka grįžti prie asmeninės patirties. Nuo spalio mėnesio ir aš pradėjau aktyviai rašyti tinklaraštį. Matau didelę šio užsiėmimo naudą, nes galiu turėti sąlytį su jaunąja karta, užmegzti virtualų dialogą su žmonėmis, kuriems rūpi susigaudyti dažnai nesuprantamuose religiniuose klausimuose. Turiu pabrėžti, kad minėtame tinklaraštininkų susitikime buvau vienintelis „blogeris“, rašantis religinėmis temomis.
Nenuostabu, nes reikia gerokai paplušėti, kol lietuviškoje blogosferoje randi tinklaraščių, patraukliai gvildenančių krikščioniškas temas. Tokia apverktina padėtis yra tik viena katalikybės interneto problemos ypatybė. Prieš keletą metų sėkmingai prasidėjusi Katalikų Bažnyčios skvarba į lietuvišką interneto erdvę yra tiesiog sustingusi. Parapijų, bendruomenių svetainės dailios, bet oficialios, jose nevyksta diskusijos, krikščioniški projektai internete neina koja kojon su technologine pažanga.
Tačiau daug didesnė problema yra Lietuvos katalikų požiūris į interneto vaidmenį nūdienos žmogaus, ypač jaunosios kartos, gyvenime. Ryškus pavyzdys galėtų būti ir šis atvejis. Besibaigiant gegužei Katalikų Bažnyčia paminėjo 43-ąją Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dieną. Ta proga popiežius paskelbė tradicinį laišką, kreipimąsi į tikinčiuosius. Verta pažymėti, kad šis popiežiaus laiškas yra išskirtinės vertės, nes prabyla apie naujųjų technologijų svarbą nūdienos žmogui ir katalikui.
Tenka apgailestauti, kad tampa bloga tradicija neskaityti tokių laiškų, nors jie yra parašyti ne sunkia, bet paprasta kalba. Štai popiežiaus žinia buvo išspausdinta „Bernardinuose“, tačiau prie jos neatsirado nė vieno komentaro, neužsimezgė jokia diskusija. Tai liudija, kad negyvename Visuotinės Bažnyčios pulsu, o pontifiko samprotavimai mums atrodo atitolę ir nuobodūs. Tačiau tikrai vertėtų įsiklausyti į šiuos Benedikto XVI žodžius:
„Naujosios technologijos taip pat atvėrė kelią dialogui tarp skirtingų šalių, kultūrų ir religijų žmonių. Naujoji skaitmeninė erdvė, vadinamoji cyberspace, leidžia sutikti ir pažinti kitų žmonių vertybių bei tradicijų. Tačiau kad tokie susitikimai būtų vaisingi, būtina ne tik sąžiningai ir tinkamai reikšti savo mintis, bet ir įdėmiai bei pagarbiai klausytis. Dialogas, kad tikrai skatintų tarpusavio supratimą ir pakantą, turėtų remtis nuoširdžia ir abipusiška tiesos paieška.“
Tad Evangelijos žinios nešimas į internetą nėra indoktrinacija, bet dialogas. Vienas jų yra ir tinklaraščiai, virtualių maldos grupių, pavyzdžiui, „Twitter“ mikrobloginimo platformoje, kūrimas, socialinių tinklų erdvės. Juk Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejiniai metai tęsiasi, o „skaitmeninis žemynas“ laukia.
Susiję įrašai:
- “BLOGOUT-2009” – ERDVĖ IDĖJOMS
- “BLOGOUT” DAROSI SOLIDESNIS IR BRANDESNIS
- LIETUVOS VYRIAUSYBĖ VIENA PIRMŲJŲ EUROPOJE AKREDITAVO BLOGERIUS
- DVASINIS KELIAUTOJAS TOMAS VILUCKAS
- AR PASIRENGĘ PASITIKTI ATEIZMO IŠŠŪKĮ?