Jeruzalės gyventojai, įpratę prie piligrimų, atkeliavusių iš toli­mų kraštų, tikriausiai nekreipė dėmesio j svetimšalių karavaną, traukiantį miesto gatvėmis 750-ųjų metų nuo Romos įkūrimo žiemą. Tačiau netrukus apie juos imta kalbėti, nes sužinota, kad atvy­kėliai ieško Judėjos karaliaus, ir visai ne Erodo, o kito, neseniai gimusio. „Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti”, – aiškino jie (Mt 2,2). Pasirodė, kad tai buvo Rytų magai, aptikę danguje didžio Valdovo ženklą. Niekas nenustebo, kad joimta ieškoti Jeruzalėje. Visi girdėjo pranašystes apie paslaptingą Žmogų iš Judėjos, kuriam lemta užkariauti pasaulį (žr. Tacitas. Istorija, V. 13; Svetonijus. Vespasianas, 4; Juozapas Flavijus. Žydų karas, VI,5,4.).

„Kur yra gimusis Žydų karalius”? (Mt 2,2) – klausinėjo magai, tačiau miestelėnai, užuot atsakę, išgąstingai skubėjo šalin. Pakako tik šiek tiek žinoti, kas tuomet dėjosi Jeruzalėje, kad suprastum, koks provokuojantis ir neatsargus atrodė šis klausimas. Tačiau iš toli atvykę keliauninkai kažin ar įtarė darą akibrokštą. Veikiausiai jie visai nesigaudė, kas dėjosi Judėjoje valdant Erodui, nes priešingu atveju, kažin ar būtų taip lengvai pasidavę Erodo svetingumui.

Erodo mesianizmas

Romėnų padedamas, prieš liaudies valią užgrobęs valdžią, Erodas bergždžiai bandė pelnyti populiarumą. Per trisdešimt trejus lyg ir sėkmingo valdymo metus priešiškumas Erodui tik stiprėjo, nes Erodas buvo žiaurus garbėtroška, nuolat draskomas aistrų; religijos problemos, tuomet jaudinusios žydus, jam rūpėjo kaip priemonė įtvirtinti savo valdžią.

Užtat visą dė­mesį jis skyrė rūmų intrigoms ir moterims, karams ir statyboms. Erodui valdant, šalis atgavo autonomiją. Jis pastatydino dešimtis tvirtovių, o miestuose iškilo daugybė romėniško stiliaus pastatų. Jis vienodai uoliai rūpinosi teatrų, hipodromų, savo globėjui Augustui skirtų šventyklų statyba bei Jeruzalės Šventovės atstatymu. Pastaroji sulaukė išskirtinio valdovo dėmesio. Garbėtroška Erodas panūdo užtemdyti patį Saliamoną, save indentifikuodamas su mesiju. Todėl jis didžiavosi Šventove, kuriai skyrė milžinišką turtą ir kurią pavertė vienu iš pasaulio ste­buklų. Šventyklos atstatymas turėjo reikšti pretenzijų į mesijo vaidmenį pagrįstumą.

Erodo tėvas buvo Idumėjos didžiūnas, o motina – arabų kilmės, todėl jis negalėjo pretenduoti į karūną. Kaip ir visi uzurpatoriai karalius pasižymėjo liguistu įtarumu, jam visur vaidenosi išdavys­tės. Labiausiai nepasitikėjo savo nuverstos Chasmonėjų dinastijos palikuonimis, todėl naudojosi kiekviena proga jais atsikratyti.

Erodas ir jo šeimynykščiai

Lemtingas vaidmuo karaliaus likime teko jo žmonai Mariamnai (Miriam ar Miriamnei), Chasmonėjų giminės kunigaikštytei. Regis, ji vienintelė būtybė, kurią Erodas nuoširdžiai mylėjo. Ji nemokėjo slėpti paniekos vyrui, o jos motina Aleksandra, kuri dažnai kišdavosi į dukters šeiminį gy­venimą, dar labiau kurstė ir be to įtaraus Erodo būgštavimus.

Aleksandra, pasinaudojusi Egipto karalienės Kleopatros įtaka, pasiekė, kad jos septyniolikmetis sūnus užimtų vyriausiojo kunigo pos­tą, ir tuo netyčia pastūmėjo jį į pražūtį. Erodas pastebėjo, kad jaunuo­lis pelnė Jeruzalės gyventojų simpatijas, o šito jis negalėjo pakęsti Mariamnos brolis 35 m.pr.Kr. šventės metu, naktį buvo paskandintas, paties karaliaus akivaizdoje. Paskelbta, kad tai nelaimingas atsitikimas, tačiau sesuo ir motina puikiai žinojo, kas iš tikrųjų įvyko.

Erodo pozicijos 30 metais buvo dar tvirtesnės nei anksčiau. Oktavianui laimėjus mūšį prie Akcijaus ir tapus absoliučiu valdovu Judėjos karalius gavo patikimą politikos orientyrą. Augustas pasi tikėjo Erodu ir jį rėmė, o tai buvo jo sosto tvirtumo garantas. Tačiau juo sėkmingiau Erodas tvarkė politikos reikalus, juo labiau nepakenčiamas darėsi jo šeimyninis gyvenimas.

Ši drama pasiekė kulminaciją prasidėjus 29 metams pr.Kr. Mariamnos neapykanta vyrui tapo tokia akivaizdi, kad Erodas ėmė įtari­nėti ir ją prisidėjus prie sąmokslo. Giminių kurstomas, Erodas per vieną įsiūčio priepuolį pasmerkė myriop tą, kuri jam buvo brangesnė už viską.

Mariamną neprašė pasigailėti. Ji sutiko bausmę nepaprastai oriai. Tuo tarpu motina, drebėdama dėl savo gyvybės, viešai plūdo dukterį. Erodas skausmingai išgyveno tą lemtingą dieną. Kai viskas bu­vo baigta, jis vos neišėjo iš proto. Jį persekiojo nužudytosios pa­veikslas, jis nuolat kvietė Mariamną, rėkė, kad ją atvestų, gėrė iki sąmonės netekimo, kėlė naktimis orgijas, beprotiškas lenktynes, tačiau šmėklos nenustojo jo persekiojusios. Karaliaus sveikata taip pablogėjo, jog atrodė, kad jis stovi prie mirties slenksčio.

Vis dėlto Erodas atkuto ir su dviguba energija tęsė žudynių bakchanaliją. Jis nuteisė mirti Aleksandrą, savo sesers vyrą, daugelį kitų artimųjų ir dvariškių. Savo sūnus, Mariamnos vaikus Aleksan­drą ir Aristobulą, grįžusius iš Romos po ilgo nebuvimo, Erodas su­tiko šiltai, tačiau netrukus ir jie prarado tėvo pasitikėjimą. Suklas­toti laiškai, šnipų pranešimai, kankinamų tarnų parodymai – visko buvo griebtasi šioje šlykščioje istorijoje, kuri baigėsi tuo, kad abu karalaičius pakorė Samarijoje.

Žudynės Betliejuje

Nesunku numatyti, kaip sutriko septyniadešimtmetis karalius, išgirdęs, kad kažin kokie pasiuntiniai iš Rytų teiraujasi miestelėnų apie „gimusįjį Žydų Karalių”. Susitikęs su svetimtaučiais, Erodas išsiaiškino, kad čia veikiau­siai kalbama apie Kūdikį, laikomą būsimuoju Mesiju. Su tokio pobūdžio pretendentais į valdžią karalius jau ne sykį buvo susidūręs ir žinojo, kad tokiu atveju reikia veikti greitai ir ryžtingai. Jis ėmė teirautis kunigų, kur turėtų gimti Mesijas. Išgirdęs apie Betliejų, nusiuntė ten magus viską sužinoti ir nuodugniai jam papasakoti apie naujai apsireiškusį Žydų Karalių.

Tačiau Erodas bergždžiai laukė žinių: magai nutarė grįžti į tėvynę kitu keliu, aplenkdami Jeruzalę. Įsitikinęs, kad jo sumanymas žlugo, karalius nutarė vienu ypu pašalinti galimą pavojų. Į Betliejų buvo išsiųstas kareivių bū­rys kuriam liepta išžudyti visus dvejų metų ir mažesnius kūdi­kius.

Nežinia, kaip šis įsakymas buvo vykdomas. Net Juozapas Flavijus, rašęs apie tuos laikus, nemini Betliejaus tragedijos. Tačiau jis galėjo palaikyti ją smulkmena, palyginti su daugybe kitų, žiaurų Erodo nusikaltimų.

Erodo mirtis

Ypač niūrūs buvo paskutinieji Erodo gyvenimo metai. Nors „erodininkų” partija laikė jį idealiu valdovu, vos ne Mesiju, tačiau jis pats žinojo, kad tautos neapykanta tik sustiprėjo. Šias nuotaikas šalyje kurstė fariziejai, boikotuodavę visus karaliaus sumanymus. Daugelis iš jų (Juozapas Flavijus rašė apie 6000) buvo nuteisti myriop už tai, kad pranašavo nusikalstamo valdymo pabaigą ir atsisakė jam prisiekti.

Aptariamų įvykių pavasarį sunki liga prikaustė Erodą prie patalo. Jį tebekankino įtarumas, jis vis klausė slaptų pranešimų, keletą sykių keitė testamentą. Sužinojęs, kad kažin kokie jau­nuoliai, rabinų pakurstyti, Šventovėje sudaužė Romos emblemą -paauksuotą erelį, jis liepė juos nedelsiant suimti ir kuo griežčiau­siai nubausti. Nepaisydamas negalios, Erodas net įstengė dalyvauti teismo procese. Kaltinamuosius nuteisė sudeginti ant laužo, ir tai sukėlė Jeruzalėje pasipiktinimo audrą.

Merdintį karalių išgabeno į Jerichą, kur bandė gydyti vandeniu. Užėjus stipriam skausmo priepuoliui, Erodas mėgino nusižudyti, jį vos pavyko išgelbėti. Išgirdęs šurmulį ir dvariškių riksmus, vyresnysis karaliaus sūnus, kuris buvo suimtas, pamanė, kad tėvas mirė, ir paprašė sargybinio jį paleisti. Tačiau sargas įskundė karalaitį Ero­dui, ir šis įsiutęs liepė tučtuojau nugalabyti sūnų. Na, o po penkių dienų mirtis ištiko ir patį monarchą.

Jo agonija buvo baisi; jis svaidė prakeiksmus, kliedėdamas rei­kalavo naujų bausmių. Sakoma, jog Erodas liepęs nužudyti grupę kil­mingų įkaitų, kad bent taip galėtų apkartinti tautai džiaugsmą ir priversti ją raudoti.

Karaliaus artimieji surengė prašmatnias laidotuves. Velionį nešė ant aukso neštuvų. Už jų, lydinčių gvardiečių, ėjo sūnūs: Archelajas, Antipas, Pilypas ir kiti, gimusieji iš daugybės Erodo žmonų. Tačiau, nespėjus nutilti giesmininkių raudoms, prasidėjo įpėdinių kova dėl valdžios. Jordanės sritį ir Galilėją testamentas skyrė Antipui, šiauriau esančias žemes – Pilypui, o Jeruzalės sostą, Judėją ir Samariją – Archelajui. Tačiau šioms dalyboms turėjo pritarti Roma. Prieš išvykstant karaliaus šeimai, Jeruzalėje kilo neramumai: liaudis reikalavo nubausti Erodo nusikaltimų bendrininkus. Archelajas atmetė visas peticijas ir išvyko palikęs miestą romėnų globai. Šie negailestingai susidorojo su maištininkais. Nepaisant to, šalis kunkuliavo, o pas imperatorių buvo nusiųsti delegatai su prašymu visiškai nušalinti nekenčiamą dinastiją.

Augustas patvirtino Erodo testamentą. Kiekvienas iš trijų jo sūnų gavo savąją palikimo dalį. Tačiau Archelajas bergždžiai tikėjosi gauti karaliaus titulą. Cezaris suteikė jam tik “etnarcho” – tautinį valdovo titulą, tačiau pažadėjo paskelbsiąs jį karaliumi, jeigu jis įrodysiąs savo lojalumą senatui.

Parengta pagal Aleksandro Menio “Žmogaus Sūnus”.

Susiję įrašai:

• TRIJŲ KARALIŲ PASLAPTYS
• ADVENTO SPALVOS
• JUOKINGOS KALĖDOS
• KALĖDOS – DIEVAS YRA SU ŽMOGUMI
• KADA GIMĖ JĖZUS?