Maldos prašant krikščionių vienybės, graudenimai, kad jos nėra, Bažnyčių vadovų rankų paspaudimai atrodo panašiau į spektaklį, nei į nuoširdžias pastangas bent kažkiek sumažinti įtrūkį Bažnyčios kūne. Toks įspūdis susidaro perskaičius „Bernardinų“ portale interviu su Telšių vyskupu Jonu Boruta SJ, kuris yra Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) Ekumeninių reikalų tarybos pirmininkas. Simboliška, kad Maldų už krikščionių vienybę savaitės pabaigoje pasirodęs interviu pribloškia savo antiekumenine dvasia.
Iš pradžių vyskupas apgailestauja, kad tenka vienos konfesijos maldos namais naudotis su kitos konfesijos žmonėmis. Išsyk patikslinsime, kad kalbama apie liuteronus, nes tik su jais, Žemaitijoje, katalikai dalinasi maldos namais. Tiesa, vyskupas visur vartoja sąvoką „protestantai“, nors ji taikytina keliems šimtams bendrijų, bendruomenių ir denominacijų. Todėl toks nekonretus sąvokos vartojimas yra nekorektiškas, nes vyskupo pateiktas prozelitizmo pavyzdys meta šešėlį ant daugybės Letuvoje veikiančių protesantiškų bendruomenių:
Skaudina primityvaus prozelitizmo apraiškos, kai dalijama labdara visiems miestelio ar kaimo gyventojams, už gautą labdarą reikalaujama pasirašyti, po to pareiškiama, kad visi pasirašiusieji jau priimti į tą labdarą dalijusią bendruomenę, ir todėl privalo lankyti tos bendruomenės pamaldas. Jei to nenori, teks grąžinti gautą paramą.
Tad kas taip neekumeniškai, sakyčiau nekrikščioniškai, elgiasi? Norėtųsi konkretumo, nes dėmė krenta ant visų Lietuvos protestantų, o vyskupas prabilęs apie prozelitizmą tik dar labiau verčia katalikus įsitempti protestantų atžvilgiu.
Kitas Telšių vyskupo akibrokštas – liuteronų pusėn:
Sudėtinga palikti protestantiškose pamaldose Švč. Sakramentą tabernakulyje, kai dėstant protestantiškuose pamoksluose ir katechezėje neišvengiamai teks aiškinti apie katalikišką „pagonybę“, kai tikima, kad Dievą galima uždaryti „dėžutėje“, arba kai bažnyčios šeimininkai yra protestantai ir jie sprendžia, kokius kūrinius leisti atlikti koncerto metu bažnyčioje. Pvz., žinomas atvejis, kai esant Švč. Sakramentui, buvo atliekamas Apšvietos laikotarpio kompozitoriaus kūrinys, kurio tekstas – atvirai seksualūs motinos patarimai dukrai, kaip suvilioti vyrą, kad dukra neliktų netekėjusi. Vienai pusei tai priimtina, o kad kita pusė skaudinama ir verčiama atsisakyti esminių ir brangiausių dalykų, suprasti nenorima.
Liūdina, kad vyskupas J. Boruta svarsto, jog liuteronams neišvengiamai teks aiškinti apie katalikiškus papročius. Tokiu pareiškimu Telšių diecezijos vadovas kuria prielaidas, tačiau taip elgtis brolių krikščionių atžvilgiu yra neetiška. O gal jie taip neaiškins? Gal vyskupas žino, kad taip buvo aiškinama? Tuomet jis turėtų įvardinti tokius nedraugiškus poelgius, o ne svarstyti apie galimybes.
Kaip ir glumina vyskupo pasibaisėjimas bažnyčioje atliekamu klasikiniu kūriniu. Susidaro įspūdis, tarsi Jėzus Kristus nežinotų mūsų kūrinių, tarsi tai Jį žeistų bei skaudintų, tarsi vyktų kažkokia bakchanalija. Dar įdomiau, kad niekas nieko neverčia atsisakyti, bet vyskupas čia įžvelgia kažin kokią grėsmę iš liuteronų pusės.
Pastebėsiu, kad kalbama apie klasikinės muzikos koncertą liuteronų, kurie draugiškai leido katalikams naudotis jų patalpomis, bažnyčioje…Toks situacijos vertinimas verčia klausti apie teologinį Telšių ganytojo išprusimą ir adekvačias reakcijas į bažnytines, kultūrines ir gyvenimiškas realijas.
Nes dar viena J. Borutos frazė tiesiog nustebino:
Ne hierarchų ar krikščioniškų bendruomenių vadovų lygmeniu šie sunkumai skleidžiasi, bet liaudies, t. y. demokratinės diktatūros lygmeniu.
Kiek galima suprasti dėl visko kalti ne dvasininkai, o… kažkokia “demokratinė diktatūra”. Kas yra toji neįmanoma suprasti, nes logiškai mąstantis bei sveikos nuovokos žmogus žino, kad diktatūra niekaip negali būti demokratinė. Ir visai neaišku, kuo ji dėta Bažnyčioje. Gal kalbama apie vyskupo diktatūrą?
Po šio interviu lieka gėdos jausmas. Gėda prieš liuteronus, kurie Lietuvoje yra itin draugiškai nusiteikę katalikų atžvilgiu. Jie, o ne katalikų vyskupas turėtų graudentis, kad yra mažuma, kad jų pamaldų net ypatingomis progomis nerodo LTV, kad turi visada jaustis menkesniu broliu.
Gėda, nes vyskupas J. Boruta neįsidėmėjo šios paprastos ekumeninės tiesos, išreikštos Vatikano II Susirinkimo tekste:
Ekumeniniu sąjūdžiu yra laikomi darbai ir užmojai, planuojami ir organizuojami krikščionių vienybei ugdyti pagal įvairias Bažnyčios reikmes ir laiko aplinkybes. Pirmiausia tai visos pastangos pašalinti žodžius, (paryškinta mano – T.V.) sprendimus ir veiksmus, kurie, vertinant atsiskyrusiųjų brolių būklę, neatitinka teisybės ir tiesos, todėl apsunkina tarpusavio santykius.
Sunkiai suvokiu kaip po tokio interviu vyskupas gali toliau LVK kuruoti ekumeninius santykius. O gal tas ekumenizmas Lietuvoje butaforinis, “iš reikalo”, todėl jo puoselėjimu besirūpinantys asmenys gali ramiu veidu dėstyti apipelijusius dalykus ir davatkų lygio paistalus? Gal paprasčiausiai esama ekumenizmo pagal Joną Borutą? Tik kur veda toks ekumenizmas?
Susiję įrašai:
- NAUJAS VILNIAUS VYSKUPAS – POPIEŽIAUS DOVANA LIETUVAI
- INTERVIU LTV LAIDAI EVANGELIKAMS “KELIAS”.
- AR VYSKUPAI KLAUSIA PARAPIJIEČIŲ NUOMONĖS APIE KLEBONUS?
- LIETUVOS TRADICINIŲ KRIKŠČIONIŠKŲ BAŽNYČIŲ PAREIŠKIMAS
- NAUJAI VYSKUPŲ KARTAI – SENA UŽDUOTIS