Popiežius Benediktas XVI paskelbė šiemet birželio 19-ąją prasidedančius ypatinguosius Kunigų metus, kurie tęsis iki 2010 m. birželio 19-osios ir bus skirti kunigų dvasiniam tobulėjimui skatinti.
Visuomenėje nesiliauja diskusijos dėl vieno kunigiškojo gyvenimo aspektų – celibato. Dažnai mėgstama sakyti, kad celibato saistomi kunigai negali būti „tikri“ vyrai, suprasti šeimos vargų ir džiaugsmų. Dar labiau celibato nereikalingumas grindžiamas istorijos žiniomis, jog šis įstatymas Vakarų kunigams buvo įvestas tik XII a. Kad viskas nėra taip paprasta, patvirtina toliau pateikiamos Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvo, teologijos licenciato kun. Rimgaudo ŠIŪLIO mintys.

Kalbėdami apie celibato įvedimo laiką esame įpratę manyti, kad tai viduramžiais atsiradęs įstatymas. Kuo pagrįstas toks įsitikinimas?

XIX a. pabaigoje tarp istorikų įsiplieskė ginčas. Orientalistas Gustavas Bickellas 1878 m. viename savo straipsnyje paskelbė, kad celibato pradžia siekia apaštalų laikus, savo nuomonę grįsdamas Sirų Bažnyčios raštais, mat buvo šios srities žinovas. Paskelbti kai kurie iki tol nepublikuoti dokumentai tik patvirtino tokią mokslininko nuomonę. Ši žinia nebuvo jokia naujovė: dar iki jos pasirodymo daugelis katalikų mokslininkų būtent taip ir manė.

Po metų pasirodė kito patristikos eksperto Franzo Xavero von Funko publikacija, kurios turinį atskleidžia jau pats pavadinimas „Celibatas nėra apaštališkas nutarimas“. Kuo baigėsi šis ginčas? G. Bickellas nutilo, o jo priešininko nuomonę parėmė kiti du žymūs mokslininkai: Elphège-Florentas Vacandard’as ir Henri Leclerq’as. Taip nuomonė, kad celibatas atsiradęs ne apaštalų, o vėlesniais laikais, įsitvirtino enciklopedijose, vadovėliuose, visuomenės mąstyme.

Ar į klausimą dėl celibato kilmės jau atsakyta, o gal ginčas atsinaujina?

Išties jis atsinaujina. Tėvas Christianas Cochinis SJ, kardinolas Alfonsas Maria Stickleris, Romanas Cholij, Stefanas Heidas po kruopščių studijų priėjo prie išvados, kad celibato pradžia siekia apaštalų laikotarpį. Tokie tvirtinimai pavadinti koperniškuoju perversmu celibato istorijos tyrime. Tad bent prabėgomis ir mes pasigilinkime, kada atsirado celibatas.

Pirmasis jį minintis rašytinis šaltinis randamas Elvyros Susirinkimo (IV a. pr.) dokumentuose ir skamba taip: „Priimtas toks draudimas vyskupams, kunigams ir diakonams bei visiems dvasininkams, atliekantiems tarnystę: tegul susilaiko nuo savo žmonų ir tenegimdo vaikų. Kas tai padarys, privalės būti pašalintas iš dvasininkų luomo.“

Šis nutarimas kalba apie vedusius dvasininkus. Tad atrodytų, kad jokiõs kalbos apie apaštalų laikus siekiančią celibato kilmę net negali būti. Tačiau, nors dvasininkai ir galėjo būti vedę, jie vis dėlto buvo įpareigoti susilaikyti nuo vedybinio gyvenimo po šventimų. Toks susilaikymo įstatymas (lex continentiæ) iš esmės gali būti vadinamas celibatu pirmine prasme.

Ar tai nereiškia, kad reikalavimas susilaikyti nuo vedybinio gyvenimo po šventimų atsirado tik IV amžiuje?

Ankstesnių liudijimų nėra. Čia nuomonės ir išsiskiria. Minėtasis F. X. Funkas celibato prievolės kilmę tapatino su pirmuoju rašytiniu šaltiniu. Dabar tiktų peržvelgti IV a. pab.–V a. pr. vykusių Kartaginos Susirinkimų raštus.

 

Pastarieji teigia, kad dvasininkai turi gyventi susilaikydami nuo vedybinių santykių su savo žmonomis tam, kad būtų įgyvendintas apaštalų mokymas šiuo klausimu. Taigi kalbama ne apie kažkokios naujovės įvedimą, bet išsaugojimą to, kas ateina iš praeities, taip prabylant apie apaštalinę celibato kilmę. Ši mintis iškyla ir kituose to meto istoriniuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, popiežius Siricijus 385 m. rašytame laiške mini, kad „dvasininkai, kurie po šventimų gimdo vaikus, elgiasi prieš įstatymą, juos saistantį nuo Bažnyčios pradžios“, o Epifanijus iš Salaminos (315-403), Rytų Bažnyčios atstovas, irgi tvirtina, kad dvasininkų susilaikymas nuo vedybinio gyvenimo yra įvestas apaštalų.

Taigi, labai paprastai ir glaustai žvelgiant į celibato raidą, matyti, kad nuo IV a. atsiranda rašytinių šaltinių, kalbančių apie dvasininkams privalomą susilaikymą nuo vedybinių santykių su savo teisėtomis žmonomis. Tokių liudijimų aptinkama tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose. Kita svarbi mintis – kad šis įstatymas pateikiamas ne kaip naujovė, bet, priešingai, kaip senõs tradicijos, kylančios iš apaštalų laikų, įtvirtinimas.

Kaip tuomet reikėtų suprasti Rytų Bažnyčiose galiojančią tvarką, jog kunigais gali būti įšventinti susituokę vyrai?

Pastaroji praktika kilo tik po antrojo Trulano Susirinkimo, vykusio 691 m. Iki tol tiek Vakaruose, tiek Rytuose gyvavo bendra dvasininkų susilaikymo tradicija.

Tačiau ne vienas paprieštaraus, kad Naujasis Testamentas tvirtina priešingai. Pavyzdžiui, Pirmajame laiške Timotiejui rašoma: „vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs“ (1 Tim 3, 2)…

Pastaroji mintis diskutuojant dažniausiai pateikiama kaip kontrargumentas celibatui. Beje, įdomu, kad Bažnyčios istorijoje šia ištrauka kaip tik ir buvo remiamas dvasininkų celibatas.

Kaip tai įmanoma?

Nusikelkime į IV a. polemikas. Jų dalyviai, būtent remdamiesi minėta Šv. Rašto eilute, siekdavo įrodyti, kad dvasininkai ir po šventimų turi teisę tęsti vedybinį gyvenimą su savo teisėtomis žmonomis. Šiuos argumentus paneigdamas, minėtasis popiežius Siricijus 386 m. tvirtino, jog apaštalas Paulius taip rašo ne apie žmones, kurie ir toliau trokšta susilaukti vaikų, bet turi galvoje susilaikymą, šventinamiesiems privalomą ateityje. Kitaip tariant, sugebėjimas iki šventimų gyventi tik su viena moterimi buvo suprantamas kaip įrodymas, kad vyras po šventimų sugebės gyventi susilaikydamas. Pirminis minėtos ištraukos aiškinimas yra būtent toks.

Negana to, tiksliai išversti Pauliaus žodžiai būtų „vienõs žmonos vyras“. Ar tai reiškia, jog kalbama apie monogamiją? Ne. Reikalauta visų krikščionių monogamijos, tad nebūtų prasmės išskirti dvasininkus jiems dar kartą pakartojant šį reikalavimą.

Tai gal čia kalbama apie kokią nors pagrindo neturinčią drausminę normą?

Vargu. Čia verta paminėti vieno žymiausių XX a. egzegetų Ignace de la Potterie SJ aiškinimą. Jis tvirtina, kad, gilinantis į analizuojamą Naujojo Testamento eilutę, dažnai apsiribojama moraliniu ar drausminiu aiškinimu, nekreipiant dėmesio į teologinį „vienõs žmonos vyro“ pagrindimą. Pastarieji žodžiai, mokslininko nuomone, teigia Kristaus ir Bažnyčios ryšį. Dvasininkas jame dalyvauja ir todėl pats turi būti tarsi Kristus-Sužadėtinis, mylintis Sužadėtinę-Bažnyčią. Tad šiuo atžvilgiu celibatas nėra tik drausminė norma. Jis atspindi kunigystės gilumą ir išreiškia tą skaisčią meilę, kuria Kristus myli Bažnyčią.

 

Tačiau kokia nauda iš šių diskusijų? Ar nukeliant celibato atsiradimą į pačią Bažnyčios pradžią kas nors pasikeistų?

Manau, kad taip. Ginčijantis dėl celibato panaikinimo arba palikimo dažnai nuskamba mintis, jog derėtų jo atsisakyti ir taip grįžti prie ankstyvosios Bažnyčios praktikos. Kitais žodžiais tariant, tarsi ir nesiūloma nieko ypatingo; priešingai, patariama kažkas didžiai gero, sugrįžti prie ištakų. Tačiau, jei celibato kilmė išties datuotina pačia Bažnyčios atsiradimo pradžia, toks mąstymas yra iš esmės pakertamas, o ketinimas atsisakyti celibato tampa siūlymu įvesti milžinišką naujovę sulaužant dviejų tūkstančių metų tradiciją.

Kalbėjosi Tomas Viluckas

Susiję įrašai:

• KODĖL CELIBATAS?
• ARTIMIAUSIOJE ATEITYJE BAŽNYČIA CELIBATO NEATSISAKYS
• KUNIGŲ CELIBATAS IR PEDOFILIJA
• JEI KUNIGAI NESUGRIOVĖ, BAŽNYČIA TIKRAI DIEVIŠKA
• VISUOMENĖS APKLAUSOS IR KATALIKAI