Keista ta mūsų visuomenė. Viena vertus, daug dejuojama, kad mūsų krašte siaučia demografinė krizė, lietuviai baigia išmirti, kad greitai tapsime pagyvenusių ir senstančių žmonių bendruomenė. Netrukus pradinių klasių pedagogo profesija bus neperspektyvesnė už kokio filosofo ar teologo, juk provincijoje tarp pradinių klasių mokytojų vyksta nuožmi konkurencija, nes mąžta besimokančių vaikų skaičius ir jaunam specialistui nebėra kur įsiterpti. Tai tik vienas aspektas liudijantis, kad gimstamumo mažėjimas vis labiau tampa skaudžia visuomenės problema.
Kita vertus, daugiavaikės šeimos mūsų visuomenėje yra svetimkūnis. Pamenu situaciją, kai bičiulių šeima susilaukė ketvirto vaiko. Abu tėvai, kaip įprasta visuomenėje charakterizuoti, yra išsilavinę, kultūringi, tvarkingi žmonės. Tačiau šiai šeimai teko patirti aplinkinių ir bendradarbių pašaipas, užuominas, užgaulias replikas dėl „per didelio“ vaikų kiekio. „Negi, nemokate „susitvarkyti“?“, „Ar į valstybinę pensiją taikote?“, tokie ir panašūs klausimai su potekstėmis lydėjo šią ir lydi kitas daugiavaikes šeimas.
Kaip jums atrodo, ar normali yra tauta, kuri stovėdama ant pražūties slenksčio, dar sugeba smerkti žmones užtikrinančius jos išlikimą? Kodėl žmonės, kurie atiduoda savo gražiausius metus augindami vaikus turi jaustis ne kaip tautos garbė, bet jos gėda? Ar demografinė krizė visų pirma neliudija apie mūsų sąmonių krizę, kuri vadovaująsi bevaikystės ideologiją siautėjančią Europoje ir deja, pas mus.
Aišku, mes gyvename visuomenėje, kurioje moteris nebėra laikoma tik reprodukciniu įrankiu, o vaikų kiekis nebereiškia šeimos įtakos bendruomenės gyvenime. Tačiau jei laikomės Kanto santuokos apibrėžimo, kad ji yra tik „kontraktas tarp dviejų suaugusių priešingos lyties žmonių dėl nuolatinio vienas kito lytinių organų naudojimo“, tai suprantama, kodėl šeima, kurioje auginami daugiau nei du vaikai vyraujančiai visuomenės daliai kelia pasibaisėjimą. Vaikai demaskuoja sąmonę, kuriai santuoka tėra kontraktas, o vaikų gimdymas menkos lytinės savišvietos rezultatas. Panieka, kaltinimai neišprusimu apnuogina beveik patologinę vaikų baimę, atskleidžia elementarius psichologinius agresijos mechanizmus.
Tokios prieš daugiavaikes šeimas nukreiptos sąmonės susiformavimui daug įtakos turėjo žiniasklaidos vaidmuo. Mums buvo sudarytas vaizdas, kad vaikų gimdymas, tai moterų priklausančių socialinės rizikos grupei verslas. Daugiavaikė šeima atrodo tik kaip skurdžių, amžinų išmaldos prašytojų, visuomet besiskundžiančių savo likimu, gailesčio vertų individų sambūris. Jos atrodo tevertos užuojautos. Tad belieka padaryti išvadą, kad daugiavaikė šeima yra socialinė problema!
Valstybėje vis nėra gimstamumą skatinančios programos, kurios pagrindinė nuostata būtų aiški: šeimai turėti daug vaikų yra naudinga. Žinoma, vaikų skaičiaus planavimas yra vien šeimos teisė ir prerogatyva. Jokios institucijos intervencija šiuo klausimu nėra pageidautina. Tik stebint vyraujančias tendencijas norom nenorom tenka konstatuoti, kad daugvaikystė mūsų krašte yra iššūkis.
Susiję įrašai:
- DĖL ŠEIMOS KONCEPCIJOS
- KAIP SUTARTI DĖL ŠEIMOS?
- APIE MAŽESNĮ BLOGĮ IR BIOLOGINĘ ŽALIAVĄ
- KĄ LIETUVOS ŠEIMOMS ŽADA BŪSIMI RINKIMAI?
- KUR GYVENA DIEVAS?
