Tas beviltiškai neštuvuose gulintis paralyžiuotasis – tai kiekvienas mūsų.
Ne vienam būna akimirkų, kai esi tarsi paralyžiuotas ir atrodo, kad nėra jokių jėgų, jokios priemonės, kuri padėtų pakeisti esamą situaciją, būseną.
Beviltiškai guli ir vėpsai į virš tavęs kybantį pasaulį.
Tuomet reikia keturių rankų, kurios pakeltų neštuvus, praardytų stogą, patiestų tave po kojomis To, kuris atleidžia ir gydo.
„Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“
Kai patys nebegalime, mums reikia kitų tikėjimo, kurį mato ir vertina Jėzus, kuris per visus stogus nusileidžia iki Jo širdies.
Reikia, kad jie, kiti, patikėtų, jog mus pančiojantis paralyžius praeis, reikia tų, kurie mūsų silpnumu nenusiviltų, bet sutiktų jį priimti ir paimti.
Tik tuomet įvyksta stebuklas, o mes po pažastimi pasibrukę savo gultą netvirtai žengiame į naują nežinią.
Bet jau kitokie.
Susiję įrašai:
- TIKĖJIMAS IR DRĄSA
- STEBUKLAS
- PRIGIMTINĖ NUODĖMĖ PAGAL A.VINOKURĄ
- PAS KĄ SKRAIDO ANGELAI
- PO POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS BUČINIO STEBUKLINGAI PAGIJO MERGAITĖ