Gegužės 9-oji Europos Sąjungoje (ES)  minima kaip Europos diena.

Tokios datos ne tik mums, bet ir didumai europiečių teturi simbolinę reikšmę. Tai puiki proga apmąstyti, su kokiais iššūkiais yra susidūręs Senasis žemynas.

Pirmiausia – norime to ar ne, Europa ir ES tampa sinonimu. Būtent ES, o ne Rusija, Serbija ir jų kaimynės yra europietiškos tapatybės konstravimo erdvė. Tačiau ši tapatybė kol kas skendi miglose, nes europiečiai vis dar neišsklaido praeities šešėlių ir neturi aiškios ateities vizijos.

Ilgai europiečiai tarsi nesąmoningai buvo perdavę savo europietiškumo klausimus spręsti politikams bei teisininkams, bet gyvenimas parodė, jog šie yra gana atitrūkę nuo paprastų žmonių lūkesčių. Negana to, daugybė dalykų, kurie atrodė savaime suprantami (gerovės valstybės idėja, atvirumas emigrantams), pasirodė nebeatlaikantys gyvenimo išmėginimų.

Pagaliau Europos Sąjunga, turėjusi būti europietiškos vienybės projektu, atsidūrė aklagatvyje. Būtent eiliniai europiečiai referendumais sužlugdė Europos Konstitucijos priėmimą. Prancūzai ir olandai aiškiai leido suprasti, jog jiems nepriimtinos federalizmo, unifikacijos ir niveliacijos tendencijos, kurių neišvengta šio dokumento projekte.

Kaip ir ne vienam europiečiui, gali kilti klausimas, iki kur driekiasi Europa? Ar ji apima ir Eurazijos plotus, o su jais ir mentalitetą, kuriam svetimos daugybė vertybių, be kurių neįsivaizduojame europietiškumo kaip tokio? Ar įmanoma kalbėti apie jį, jei nėra apibrėžtos aiškios gairės, kas yra europietis, kokia jo savimonė?

Šie klausimai turi būti gvildenami ne vien politikų ir humanitarų, bet ir visų, kuriems ateitis neapsiriboja jų vaikų materialine gerove.

Sukama unifikacijos keliu, bet kad ir kaip būtų paradoksalu, kartais susidaro įspūdis, jog Berlyno siena tebestovi. Jos nebėra Vokietijoje, bet ji tebestyro tiek eilinių europiečių, tiek politikų mintyse. Ji tebeskirsto europiečius į Rytų ir Vakarų (akivaizdžiai ne geografinis padalijimas), ji nematoma linija tebedalija kultūrą, mentalitetą, požiūrį į geopolitinę padėtį, vertybes.

Tad reiktų dar kartą sugriauti Berlyno sieną tiek paprasto europiečio, tiek politikų sąmonėje. Tik čia reiks daugiau nei plaktukai ir laužtuvai. Valios išvysti Europą kitaip.

Susiję įrašai:

• EUROPA MUMS TEBĖRA GEOGRAFINĖ SĄVOKA
• TURKIJA – SU PRETENZIJOMIS
• „EUROVIZIJA“ – 2008: RUSAI ATĖJO
• KLAUSIMAI APIE GENDER (II)
• KAD EUROPA TAPTŲ ARTIMESNĖ LIETUVIUI