Praėjusią savaitę Lietuvos vyskupai nusiuntė sveikinimo laišką popiežiui Benediktui XVI dangiškojo Globėjo šv. Juozapo iškilmių proga. Laiške išreiškiamas broliškas solidarumas bei sūniškas paklusnumas Šventajam Tėvui, dėkojama už pastangas ir tvirtą ryžtą puoselėti taiką ir vienybę Bažnyčios viduje. Toks šalies vyskupų žingsnis – tai simbolinis gestas palaikant popiežių.

Ar Benediktui XVI reikalingas palaikymas? „Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų visuomenei reikia bent vienos grupės, kurios atžvilgiu galima neturėti jokios tolerancijos; kurią galima ramiai užsipulti su neapykanta. Ir jei kažkas drįsta prie jos prisiartinti – šiuo atveju popiežius – tai ir jis praranda teisę būti toleruojamas, ir su juo galima elgtis su neapykanta be baimės ir susilaikymo“, – perskaičius šias eilutes iš jo laiško katalikų vyskupams dėl ekskomunikos atšaukimo keturiems arkivyskupo Lefebvre‘o įšventintiems vyskupams, gali susidaryti įspūdis, kad šiuo metu pontifikas tikrai yra nepavydėtinos būsenos.

Juk sunku surasti analogą, kur viešame popiežiaus rašte būtų tiesiai kalbama, kad pontifikas yra puolamas. Užuominų, pasisakymų būta ir tarp Benedikto XVI pirmtakų, tačiau tokios tiesios ir be užuolankų kalbos iš aukščiausio Bažnyčios autoriteto lūpų apie jo savijautą kritikos atžvilgiu reikėtų paieškoti.

Katalikui turėtų būti šiek tiek keista matyti popiežių, kuris teisinasi. Prisiminkime, kad jis turėjo aiškintis musulmonų pasauliui dėl Bizantijos imperatoriui Manueliui II Palaeologui priklausančios minties citavimo, žydams dėl to, kad katalikai tikrai nerevizuoja holokausto tragedijos, vieniems katalikams, kad pasigailėjo kitų keisčiau besielgiančių katalikų, žurnalistams, kad nėra vienišas ir savo vidiniame pasaulyje užsidaręs intelektualas… Jam teko atšaukti sprendimą Linco vyskupu skirti kontroversiškomis kalbomis pagarsėjusį austrų kunigą Gerhardą Marią Wagnerį. 

Kas tai? Nenuoseklumas? Negalvojimas, prieš kalbant ar priimant sprendimus apie pasekmes? Žmogiškas silpnumas? Viena vertus, pats popiežius savo laiške pasaulio vyskupams vartoja žodį „klaida“, tuo tarsi pripažindamas, kad Bažnyčios vadovybė klysta priimdama praktinius sprendimus ir potvarkius. Pavyzdžiui, prisiminęs vyskupo R. Williamsono problemą popiežius pažymėjo, kad dėmesys interneto žinių srautui būtų suteikęs galimybę greičiau susipažinti su šiuo klausimu. Tai neturėtų gluminti, nes kalbama ne apie tikėjimo ar moralės dalykus, kuriems ir taikoma popiežiaus neklystamumo dogma, bet apie kanonus, discipliną, bažnytinio gyvenimo tvarką. Reakcija, kilusi po žymiojo Benedikto XVI sprendimo, kelia klausimų apie Vatikano kurijų, atskirų jo tarnybų darbo efektyvumą, pagaliau pačios popiežystės funkcionalumą. 

Kita vertus, tokio masto (ir einančios tokias pareigas) asmenybės kaip Benediktas XVI nesielgia neapgalvotai ir nepasvarstę vieno ar kito žingsnio padarinių. Be abejo, pontifikas žinojo, jog jo sprendimas atšaukti ekskomuniką keturiems Pijaus X brolijos vyskupams sukels tam tikrų sluoksnių reakciją, isteriškų pareiškimų, kad reiškiasi revanšistinės jėgos. Tokiems kritikams popiežius buvo parengęs argumentą, jog jis negali būti abejingas katalikiškos tradicijos bendruomenei, kuriai (be keturių vyskupų) priklauso 491 kunigas, 215 seminaristų, 6 seminarijos, 88 mokyklos, 2 akademiniai institutai, 117 vienuolių vyrų, 164 vienuolės moterys ir pusė milijono tikinčiųjų. Tai atidėti į šoną reikštų atsisakyti popiežiaus tarnystės kaip vienybės instrumento sampratos, pamiršti, jog popiežystė yra ir Dievo tėvystės atspindys.

Josephui Ratzingeriui tapus popiežiumi buvo nuogąstaujama, kad katalikybė pavirs kažkuo panašiu į gelžbetoninę konstrukciją, kuri visu svoriu slėgs kitaminčius ir Bažnyčios priešus. Tačiau susidaro priešingas vaizdas. Benediktas XVI atsiskleidžia kaip tikras Ganytojas, kuris įsiklauso, bando išgirsti ir suprasti. Pontifiko laiškas liudija ne kažkokius išsisukinėjimus, bet kantrybę, argumentų, o ne atsiribojimų kalbą. Juk jis galėjo atsiverti tylos siena ir tuo būti panašus į La Repubblica publikacijoje vaizduojamą vienišių, kuris nepripažįsta jokių konsultacijų ir nekreipia dėmesio „į tam tikrus išorinius ženklus bei ir įspėjimus“. Toji Benedikto XVI kantrybė yra puikus ženklas visai Bažnyčiai, jog galime įvairius klausimus aptarti ir analizuoti, kad, jei norime būti dėmesingi Šventosios Dvasios kuždesiams, tuomet Bažnyčios ir pasaulio tikrovę turėtume matyti įvairiapusę ir daugialypę.

Susiję įrašai:

• POPIEŽIUS PRANCIŠKUS SKIRDAMAS KARDINOLUS LIKO IŠTIKIMAS SAU
• KARDINOLAS PRIEŠ KARDINOLĄ: AR TAI PRADŽIA?
• KONKLAVA – DATOS PROBLEMA
• KNYGA “POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS TILTAI” (AUDIO)
• KATALIKŲ BAŽNYČIA 2015 M. – KRIKŠČIONIŲ PERSEKIOJIMAS, DOKUMENTŲ NUTEKINIMAS, SINODAS ŠEIMAI