Šį tekstą „Bernardinams“ parašiau 2005 m. balandžio 27 d., tuoj po Benedikto XVI – ojo inauguracijos. Manau skaitytojams bus įdomu nusikelti į lūkesčius, kurie puoselėti tuomet.

Sekmadienį gaudamas palijų – popiežiaus tarnystės simbolį – Benediktas XVI, kaip pats išsireiškė savo inauguracijos homilijoje, gavo ir Kristaus jungą. Naujasis popiežius pasižymi ir viena esmine savybe, kuri jam turėtų neleisti sugniužti ir palūžti po jo pečius prislėgusia atsakomybės našta – nuolankumu. Juk Benediktas Nuolankusis visose savo pirmosiose kalbose pabrėžė savo žmogiškumo ribotumą, prašydamas Bažnyčios maldos palaikymo ir atlaidumo, patikindamas, kad jis sieks įsiklausyti, o ne viešpatauti.

Šį jungą apibūdina ne tik Petro įpėdinio tarnystės ypatumai, jos globalumas bei charizmatiškumas pasiekęs itin aukštą sklaidos lygmenį Jono Pauliaus II laikais (išties tik nuolankus žmogus gali sutikti būti popiežiumi po Karolio Wojtylos!), bet ir iššūkiai iškylantys Bažnyčiai šių dienų visuomenėje. Ir ne tik tokie kaip civilizacijų konfliktai, taikos, socialinio teisingumo stygius ar netolygus pasaulio vystymasis. Kaip ir tikrai ne patys opiausi yra moterų ordinacijos ar gėjų santuokų klausimai.

Daug svarbesnė yra pačios Bažnyčios savivoka, jos požiūrio į įvairius dalykus ir procesus permąstymas. Pirmaeiliai XXI a. krikščionybės uždaviniai (ypač kultūrinių, vertybinių pervartų akivaizdoje) yra klausimai apie krikščioniškąją tapatybę ir glaudžiai su ja susijusios sampratos apie nuodėmę, lytiškumą, tarpasmeninius – bendruomeninius santykius. Akivaizdu, kad tradicinė moralinė teologija pagrįsta objektyvistiniu kategorizavimu, atsieta nuo asmens perspektyvos atrodo beviltiškai, kai kaktomuša susiduria su praktinėmis žmonių problemomis.

Kitas stiprus iššūkis, kuris lydi ne tik katalikus, bet ir visus krikščionys yra klerikalizmas. Kitais žodžiais tariant, tai situacija, kai įvairių pobūdžių bendruomenės interesai yra pajungiami jos vadovo galiai ir suvokimui, o pati bendruomenė yra bejėgė reguliuoti šį procesą. Tuo tarpu Vatikano II Susirinkimas Bažnyčią apibrėžė kaip tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę susibūrusią apie Trejybės slėpinį. Galėtume teigti, kad praėjus keturiems dešimtmečiams po Susirinkimo įtampa tarp hierarchinės ir bendruomeninės Bažnyčios pusių nėra išblėsusi ir vis nepavyksta surasti balanso, sverto, kuris nustatytų pusiausvyrą tarp šių dviejų krikščioniškosios kunigystės raiškų.

Ar pajėgūs Benediktas XVI atrasti raktus, kurie atvertų duris į šių problemų sprendimus?

Žinoma, garbus pontifiko amžius sunkiai leidžia tikėtis sisteminių pokyčių, o ir problemos nesprendžiamos vienu ypu. Tačiau Benedikto XVI asmenybė turi kuo prakalbinti šių laikų žmogų. Naujojo popiežiaus inauguracinėje kalboje mes neišgirdome jokios programos ar gairių, kurios padėtų surasti įvairius sprendimų kelius.

Vietoje jų, mums buvo pateikta nuodugni ir gili šiuolaikinio žmogaus egzistencijos vizija – meditacija, o norintiems apčiuopti naujojo pontifikato kryptį pats Šventasis Tėvas pasiūlė atkreipti dėmesį į savo kalbą pasakytą kardinolams sekančią dieną po išrinkimo Siksto koplyčioje. Joje (kaip ir inauguracinėje kalboje vaizdžiai prabilęs apie „suplėšytus tinklus“) jis labiausiai išreiškė savo susirūpinimą dėl dar vienos įsisenėjusios Kristaus Kūne ligos – krikščionių susiskaldymo, akcentuodamas, kad jis supranta, jog negana parodyti gerus jausmus, o yra reikalingi konkretūs gestai. Kokie jie bus palauksime.

Kaip ir kiekviena asmenybė Josephas Ratzingeris turi savo stipresnių ir silpnesnių pusių. Pirmiausia naujasis pontifikas turės atsiskleisti pasauliui kaip popiežius Benediktas XVI, o ne kaip Tikėjimo  mokymo kongregacijos prefektas. Pastarąjį lydi konfliktiškos asmenybės garsas. Pakanka prisiminti praėjusio dešimtmečio pradžios krizes su gimtosios Vokietijos vyskupais dėl išsiskyrusiųjų pastoracijos, arba su JAV vyskupais kai buvo besąlygiškai atmesti jų pasiūlymai rengiant Katekizmą.

Šios ir panašios konfliktinės situacijos gali reikšti, kad į Apaštalų Sostą įžengė žmogus su aiškiai išreikšta pozicija, kas veikiau yra pliusas nei blogas dalykas šiuolaikiniame pasaulyje vyraujančio intelektualinio bestuburiškumo klimate. Tačiau nemažas šūsnis Tikėjimo mokymo kongregacijos paskelbtų dokumentų, žiniasklaidos sukurpta kraugeriško rigoristo etiketė, tampa įvaizdžiu, kurį Benediktas XVI turės sugriauti. Neveltui pirmoji popiežiaus audiencija buvo skirta žiniasklaidos darbuotojams, nes šio darbo sėkmė didžia dalimi priklauso nuo to, kaip pasaulio bendruomenės vertinimui bus pristatyta naujojo popiežiaus veikla.

Vis dėlto simboliška, kad Petro įpėdiniu tapo būtent prisiekęs teologas, kadangi daugybės problemų, su kuriomis susiduria Bažnyčia šiuolaikiniame pasaulyje, sprendimai yra tampriai susiję su kokiomis teologinėmis prielaidomis remiasi požiūris į jas. Pastoraciniai, teisiniai sprendimai atsieti nuo teologinių pagrindų tampa svetimkūniu Bažnyčios gyvenime. Gal esame Šventosios Dvasios ženklo akivaizdoje, kad Bažnyčiai vadovauja popiežiai intelektualai, o ne diplomatai?

Kaip ir tai, kad būtent šiais metais, kai gruodžio 8 d. minėsime 40-asiąs Vatikano II Susirinkimo pabaigos metines, popiežiumi tapo aktyvus jo dalyvis. Benediktas XVI jau deklaravo, kad jis pradėdamas Petro įpėdinio tarnystę nori „galingai patvirtinti savo apsisprendimą vykdyti pareigą įgyvendinti Vatikano II Susirinkimą“. Tad Bažnyčia tikisi, kad Josephui Ratzingeriui užteks nuolankumo nešti pirmojo XXI amžiaus popiežiaus jungą.

 

 

Susiję įrašai:

• BENEDIKTAS XVI – NETILPĘS Į ĮVAIZDŽIUS
• KURIS BUVO PASKUTINIS ATSISTATYDINĘS POPIEŽIUS?
• KATEKIZMAS – TIKĖJIMO KNYGA
• ŠV. MALACHIJO PRANAŠYSTĖ – SMALSUMO DIRGINIMAS
• VOKIEČIŲ ŽURNALISTAS PETERIS SEEWALDAS: „POPIEŽIUS BENEDIKTAS XVI NĖRA REAKCIONIERIUS“