Nuo mūsų Tūkstantmečio neatsiejama yra benediktinų ordino vienuolio šv. Brunono Kverfurtiečio asmenybė. Šv. Brunonas gimė apie 979 m. Saksonijoje, turtingoje Kverfurto valdytojų šeimoje. Magdeburgo katedros mokykloje jis įgijo išsilavinimą ir po devynerių metų studijų gavo kunigystės šventimus, o 995 m. tapo Vokietijos valdovo Otono III imperatoriškojo dvaro kapelionu. Apsilankymas kartu su savo valdovu Italijoje buvo lemtingas šv. Brunono gyvenime. Čia jis 998 m. įstojo į benediktinų ordiną pasirinkdamas vienuolinį Bonifaco vardą ir susipažino su dviem šventaisiais – Vaitiekumi ir Romualdu. Šios pažintis neabejotinai padarė didelę įtaką šv. Brunonui. Šv. Vaitiekaus ir šv. Brunono susitikimas turėjo abejų būsimųjų kankinių žvilgsnius nukreipti į Prūsiją tuo metu dar nepažinojusia Kristaus žinios. Tuo tarpu pažintis su šv. Romualdu, uolesnio atsiskyrėlių gyvenimo būdo benediktinų ordine įkvėpėju buvo svarbus šv. Brunono vienuoliniam keliui, nes jis prisijungė būtent prie šio sąjūdžio. Netrukus po šv. Romualdo ir šv. Brunono susitikimų su šventosios Romos imperijos imperatoriumi Otonu III gimsta planas steigti Lenkijoje uolių brolių vienuolyną, kuris taptų baze misijoms į slavų ir baltų žemes. Šv. Brunonui nepavyksta ten vykti su pirmaisiais broliais, jis turi sulaukti popiežiaus leidimo misijoms. 1002 m. popiežius Silvestras palaimino jo misiją ir duoda jam leidimą būti konsekruotu vyskupu. Po dvejų metų Vokietijoje šv. Brunonas konsekruojamas vyskupu ir jam suteikiamas misijų arkivyskupo titulas. Tačiau dėl paaštrėjusių Lenkijos ir Vokietijos santykių jis negali vykti į Lenkiją, jo misijų maršrutas nusidriekia į Vengriją ir Kijevo Rusia.
Vis dėlto galutinis šv. Brunono misijų tikslas buvo Prūsija. Egzistuoja nuomonių, kad šios misijos metu šv. Brunonas apaštalavo ir dabartinės Lietuvos teritorijoje. Juolab istorikai sutaria, kad šv. Brunono misijas aprašiusieji kronikų autoriai nedarė didelio skirtumo tarp lietuvių ir prūsų. Pavadinimas ,,prūsai” dažniausiai jiems reiškė visas baltų gentis. Todėl istorikams yra sunku tiksliai atkurti šv. Brunono baltiškųjų misijų maršrutus. Tačiau vienas iš svarbiausių šios misijos įvykių yra taip vadinamas laužo stebuklas. Pasakojama, kad atvykęs pas prūsų kunigaikštį Netimerą šv. Brunonas pradeda skelbti evangeliją. Netimeras naujos tikybos skelbėjui sugalvoja išbandymą, – jis turi pereiti nepaliestas ugnies tarp greta vienas kito sustatytų medinių liepsnojančių pastolių. Šio perėjimo kaina, arba paties Brunono gyvybė, arba nauji krikščionys Dievo karalystei… Nepamirškime, kad ugnis baltų pasaulėžiūroje buvo šventa ir reiškė santykį su dievybe. Šv. Brunonas sutiko su pasiūlymu, apsivilko mišių aukojimui skirtais rūbais, apėjo ugnį šlakstydamas ją švęstu vandeniu ir smilkydamas. Paskui žengė į liepsnos kamuolį ir išėjo jos nepaliestas. Šv. Brunono biografai rašo, kad po šio įvykio Netimeras su trims šimtais vyrų (genties seniūnais) priėmė krikštą.
Paskatintas akivaizdžios apaštalavimo sėkmės šv. Brunonas tęsė savo misiją kaimyninėse gentyse. Tačiau čia jis susidūrė su aršiu pasipriešinimu, ir 1009 m. kovo 9 d. kartu su aštuoniolika savo palydovų buvo sugautas ir nukirsdintas. Iš visos šventojo palydos gyvas liko tik vienas Vipertas, kuris ir paliudijo jo kankinystę. Istorikai nesutaria kur įvyko šv. Brunono kankinystė. Dėl minėto visų baltų genčių tapatinimo su prūsais, yra istorikų manančių, kad tai galėjo būti ir Lietuva. Kaip ten bebūtų, bet tai, kad Geroji Naujiena pasiekė ir mūsų kraštą, yra ir benediktino vienuolio, arkivyskupo Brunono Kverfurtiečio nuopelnas. Bažnyčia tiki, kad kankinio pralietas kraujas yra visada vaisingas naujais krikščionimis. Iš šv. Brunono laiško imperatoriui Henrikui II matyti, kad savo misiją jis suprato ne kaip Vokietijos ekspansinės politikos į baltų ir slavų žemes dalį, bet pirmiausia kaip evangelijos skelbimą ir Dievo malonę. Šv. Brunonas manė, kad krikščionybė yra Europos tautas vienijantis veiksnys, todėl jis nepritarė galimam krikščioniškų valstybių Vokietijos ir Lenkijos karui ragindamas sutelkti jėgas pagoniškų kraštų evangelizacijai. Tad šv. Brunonas pirmiausia iškyla kaip tikėjimo žmogus drąsiai pasitinkantis gyvenimo mestus iššūkius. Ši tikėjimo sukelta drąsa atveda šv. Brunoną iki visiško susitapatinimo su Nukryžiuotuoju Jėzumi atiduodant savo gyvybę.
Susiję įrašai:
- SVAJOTI APIE LIETUVĄ
- KĄ ATSKLEIDĖ TŪKSTANTMEČIO RENGINIAI?
- ADVENTO LAIŠKAS
- KAIP PROFANUOJAMI SAKRAMENTAI. A.JASAITYTĖS DUKROS ATVEJIS.
- KATEKIZMAS – TIKĖJIMO KNYGA
