Prieš Didžiąją savaitę šalies žiniasklaidoje nuaidėjo žinia, kad Panevėžio vyskupijoje kunigui Juozapui Antanavičiui yra apribojami vieši kunigiški pastoraciniai veiksmai ir rekomenduojamas atgailos gyvenimas. Kovo 24 d. pasirodė Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko pranešimas spaudai, kuriame išdėstomi tokio sprendimo motyvai. Suprantama, kad šis įvykis sukrėtė mūsų katalikišką bendruomenę, juk J. Antanavičius – gerai šalyje žinomas dvasininkas, pagarsėjęs antisovietine veikla, kuri įvertinta valstybiniu apdovanojimu, jis puikavosi monsinjoro titulu. Ko gero, šios aplinkybės lėmė, kad netruko pasigirsti balsų, kurie bando kvestionuoti tokį Bažnyčios sprendimą. Tačiau šioje istorijoje negalima išleisti iš akių keleto aspektų, kurie turi nemažai reikšmės mūsų bažnytiškumui.

Vatikano pozicija nesvarbi?

Visų pirma turime pasakyti, kad J. Antanavičiui buvo pritaikytos sankcijos remiantis Tikėjimo mokymo kongregacijos nurodymais. Kitaip tariant, Vatikanas manė, jog reikia nubausti kunigą. Turėtume įsisąmoninti, kad tokio pobūdžio bylos tiriamos itin kruopščiai, ir niekas nepriima skubotų bei neapgalvotų sprendimų. Prisiminkime, kad tarp dabar pasaulyje Vatikanui metamų kaltinimų figūruoja būtent vangumas priimant sprendimus bylose dėl  kunigų lytinių nusikaltimų. Štai ir minimoje byloje bažnytinis tyrimas užtruko ne vienus metus, juk Bažnyčios vadovybė nukentėjusiojo pareiškimą gavo dar 2004 metais. Todėl pasigirstantys kaltinimai Vatikanui ir Panevėžio vyskupui Jonui Kauneckui, kad esą nūdienos skandalų akivaizdoje J. Antanavičius tapo „atpirkimo ožiu“, atrodo tiesiog absurdiškai. Jie verčia susimąstyti, ar nemenkos mūsų katalikų dalies sąmonėje nėra įsiskverbęs atsiribojimas nuo Visuotinės Bažnyčios praktikos, normų ir taisyklių.

Vietoj atgailos – puolimas

Taip susiklostė aplinkybės, kad esu susipažinęs su pagrindiniais šios bylos dokumentais, kurie byloja apie J. Antanavičiaus nusikaltimą, tad bažnytinės vadovybės nuosprendis yra logiškas. Tik tokios aplinkybės kaip, pavyzdžiui, senatis ir garbingas dvasininko amžius sutrukdė pritaikyti griežtesnes bausmes J. Antanavičiui. Suprantama ir kodėl ieškovas D. Č. siekia visiško teisingumo, nes šio žmogaus (ir kitų panašiai nukentėjusiųjų) fizinės, moralinės ir psichologinės kančios turi būti atlygintos, nes teisingumas nėra tik Paskutiniojo teismo prerogatyva. Šia prasme ši istorija nėra dar pabaigta. Belieka apgailestauti, kad dėl tos aplinkybės, jog viskas vyko prieš beveik prieš 20 metų, taikoma senatis ir nukentėjusio D. Č. byla negali pasiekti civilinio teismo. Todėl tik sveikintini prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymai panaikinti arba pailginti senaties terminus bylose dėl  baudžiamųjų nusižengimų.

Ko gero, vienas atgrasių šios istorijos bruožų – nusikaltusio asmens elgesys. Iš J. Antanavičiaus sklinda ne Bažnyčios prašoma atgaila, bet pasitelkus žiniasklaidą – agresyvi gynyba. Klasikinis variantas, kai auka paverčiama pavojingu veikėju, o nusikaltėlis – auka, kartojasi ir šioje istorijoje. Žiniasklaidoje, kuri šiaip nepraleidžia progos bakstelėti į Bažnyčios problemas, šįsyk liejosi graudenimai dėl senyvo kunigo lemties, buvo vis primenami jo nuopelnai, neatsiklausius paties nukentėjusio net išviešinta jo asmens tapatybė.

Atleisti, tai užmiršti?

Kaip ir žemiau kritikos ribos yra buvusio Panevėžio vyskupijos generalvikaro kun. Roberto Pukenio elgesys. Šis kunigas ne tik kvestionuoja Vatikano rekomendacijas, vyskupo sprendimą, bet ir viešai spaudoje nukentėjusį vadino psichiniu ligoniu, tvirtino, kad, užuot nubaudus J.Antanavičių, Panevėžio vyskupui vertėjo pasikalbėti su dvasininko seksualinį išnaudojimą patyrusio vyro motina, kad toji gydytų savo sūnų.

Kita vertus, toks buvusio aukšto Panevėžio diecezijos pareigūno elgesys suprantamas. Pavyzdžiui, jis kuravo šią bylą net ketverius metus, ir jos tyrimas strigo. Taip pat, švelniai tariant, keistoka iš teisės daktaro, kun. R. Pukenio girdėti žodžius, kad: „jeigu kas ir buvo, tai praeityje. J. Antanavičius savo gerais darbais jau atsipirko. “ Lieka klausti, kokios šio dvasininko vertybės, juk vadovaujantis tokia moraline samprata gerais darbais galima pridengti visokius nusikaltimus? Ar tokia nuostata ir neleidžia vešėti reiškiniams, kai moralines normas laužantys kunigai sukasi daugybės darbų verpete, tuo tarsi pateisindami savo nedorą elgesį?

Blogiausia, kad nemenka dalis ir mūsų katalikiškos bendruomenės yra linkusi atlaidžiai žiūrėti į kunigo netinkamą elgesį. Išsyk puolama sakyti, jog „negali būti“, „jis toks geras“, „jis visiems paslaugus“, tuoj ieškoma sąmokslininkų, kurie siekia sukompromituoti Bažnyčią… Tačiau atleidimas nėra užmaršumas, be to, jis įmanomas ten, kur rodomi atgailos ženklai. Atlaidumas negali skatinti toliau vešėti nuodėmei. Gal tokių pseudokatalikiškų nuostatų išsikerojimas paaiškina, kodėl nukentėję nuo kunigų žmonės nedrįsta prabilti apie savo gėlą, juk stigmatizuoti bus jie, o ne nusižengėlis.

Tačiau mūsų aptariama istorija parodo, kad Bažnyčia yra pajėgi šalinti blogį iš savo kūno. Tik taip ji skaidrės ir supanašės su savo Viešpačiu. Belieka viltis, jog šia linkme bus žengiama ir toliau.

Susiję įrašai:

• KUNIGAS R.PUKENIS GINASI IR PUOLA
• 2010-IEJI LIETUVOS KATALIKAMS – DINAMIŠKI IR TURININGI
• KO ATEISTAI NENORI ŽINOTI APIE POPIEŽIŲ BENEDIKTĄ XVI?
• JEI KUNIGAI NESUGRIOVĖ, BAŽNYČIA TIKRAI DIEVIŠKA
• PSICHOLOGINIS UŽRAKTAS NUO PAMOKSLŲ