“Veidas” – 2007.11.15 – Nr. 46

Italijoje miršta senas kunigas, o tuo pat metu Niujorke – taksistas. Juos prie dangaus vartų pasitinka šv. Petras ir skelbia nuosprendį: taksistas eis į dangų, o kunigas – į pragarą.
Pasipiktinęs tokiu sprendimu kunigas protestuoja: “Čia kažkokia klaida. Visą gyvenimą tarnavau Dievui, sakiau pamokslus, o tas taksistas vien vairą sukiojo”.
“Teisingai, – atsiliepia šv. Petras, – tik vienas patikslinimas: kai tu pamokslaudavai, visi žmonės snausdavo, o kai jis vairuodavo, jo vežami keleiviai melsdavosi”.
Deja, dažnai klaidingai įsivaizduojame, kad Bažnyčia, kaip šiame anekdote, gali vairuotojus ir keleivius tik paraginti melstis už mūsų kelionių sėkmę.

Kai automobiliai slepia veidus

Bet kelias, kelionės, vairavimas, eismas yra daugialypė tikrovė, kuri reikalauja visapusio apmąstymo, o religinis kelio aspektas pasireiškia ne vien virš vairo pakabintu rožiniu ar automobilio pašventinimu.
Neseniai lietuvių kalba išleistas Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos parengtas dokumentas “Kelio pastoracijos gairės” paskelbtas pavasarį.
Jis atsižvelgia į problemų, susijusių su keliu, visumą. Todėl čia atsirado vietos svarstymams apie gatvės moterų, gatvės vaikų, benamių padėtį, na, o didžiausias dėmesys skiriamas kelio naudotojams.
Visų pirma dokumentas pabrėžia, kad mūsų egzistencija labai susijusi su automobiliu, bet čia pat primena pareigą vengti juo naudotis be būtinybės. Konstatuojama, kad transporto priemonės, tinkamai naudojamos bei priimamos kaip Dievo dovanos ir žmogaus rankų bei proto vaisius, gali padėti žmogiškai ir krikščioniškai tobulėti.
Gairėse dėmesys atkreipiamas ir į įvairius psichologinius bei antropologinius aspektus. Štai pabrėžiama, kad “automobilis linkęs iškelti į paviršių primityviąją žmogaus pusę”, kuri pasireiškia mėgavimusi dažnai kasdienybėje neturima laisve bei autonomija, dominavimu kito atžvilgiu. Tokias psichologinio regreso apraiškas siūloma paveikti apeliuojant į žmogaus dvasios taurumą, atsakomybės jausmą ir savitvardą.
Paklaustas, ar žmogui, sėdančiam prie vairo žmogui, būtina vertybinė orientacija, Lietuvos automobilių sporto federacijos generalinis sekretorius Donatas Večerskis pastebėjo: “Ji nėra laisvai pasirenkamas dalykas, kaip kad renkamės, kokį automobilį pirkti ar kokiu keliu važiuoti. Mano galva, vertybinė orientacija yra neišvengiamai mūsų turimas požiūris į pasaulį, gyvenimą ir pačius save. Tad gal verčiau klausti, kokia vertybinė orientacija dominuoja, o ją apibūdina tokie žodžiai: “Įsitvirtinti, pirmauti, įrodyti”.
Savaime tai nėra blogai, juk ir kelių eismo taisyklės, etikos normos lyg ir orientuoja praktinę mūsų veiklą nurodydamos gaires, kada kuris turi pirmumą ir t.t. Bet bėda, kad taisyklės suprantamos kaip iš išorės primetami rėmai, o ne kaip vidinė būtinybė, dažnai nesuvokiamas jų organiškas būtinumas.
Mąstytojas Emmanuelis Levinas yra sakęs, kad pats veidas įpareigoja, pagrobia mano laisvą valią ir padaro mane atsakingą už kitą. Gal dėl to, kad sėdėdami prie automobilio vairo nematome kito veido, taip lengvai mūsų santykiai pereina į galios demonstavimą. Juk nematydami veido panyrame į anonimiškumą (kaip ir interneto komentaruose ar viešuosiuose WC), taip nusitrina mane ir kitą “aš” siejančios draugiškumo, atsakomybės, geranoriškumo gairės”.

Vairuotojų nuodėmė

Jei į šį dokumentą sudėtas vairuotojų “dekalogas” bent daliai kelio dalyvių taptų norma, apie karą keliuose nebūtų ką ir kalbėti. Tad šioje vietoje neišvengiamai tenka prabilti apie nuodėmę.
“Visų pirma reikėtų pradėti ne nuo nuodėmės, nes bet koks draudimas ir grasinimas pragaru iškart psichologiškai žmogų nuteikia ne visai teigiamai. Gebėjimas laikytis eismo taisyklių mumyse ugdo savitvardą paisyti ir kitų gyvenime reikalingų taisyklių bei principų. Taigi čia reikia įžvelgti ir auklėjamąjį aspektą, ugdantį mumyse savitvardą bei vidinę elgesio kultūrą.
Be to, vertėtų įsisąmoninti, jog eismo taisyklės sukurtos tam, kad palaikytų atitinkamą vairavimo tvarką, – paklaustas apie vairuotojų nuodėmes kalbėjo Telšių V.Borisevičiaus kunigų seminarijos ir Klaipėdos universiteto dėstytojas, teologijos mokslų dr. kun. Darius Trijonis. – Kada eismo taisyklių nesilaikymas yra nuodėmė? Mes stumiame save ir kitus į pavojų prarasti gyvybę, sveikatą bei sugadinti materialinį turtą. Šitaip nusižengiama Dievo įsakymams ir artimo meilei”.

Kelias ir artimo meilė

Jei jau prabilta apie artimo meilę, šios temos tylomis neapeina ir aptariamos gairės. Šis žodis, prieš akis turint kelio kontekstą, gali nuskambėti keistai, bet, kaip tvirtina dokumentas, po juo slypi tokie dalykai, kaip pagarba, mandagumas, atidumas, nes “geras vairuotojas mandagiai praleidžia pėsčiąjį, neįsižeidžia aplenktas, netrukdo norinčiam važiuoti greičiau, nekerštauja”.
Pagal gaires vairuotojų artimo meilei būdingi du matmenys. Pirmasis reiškiasi rūpinimusi, kad transporto priemonė techniniu požiūriu būtų saugi – šitaip siekiama išvengti sukelt sąmoningą pavojų kito gyvybei.
Beje, rūpintis savo transporto priemone taip pat reiškia nesiekti daugiau, negu ji pajėgi duoti. “Atsakomybės svoris atsiranda dėl neatidumo, neturėjimo reikiamų gebėjimų arba, pavyzdžiui, neparengiant tinkamai automobilio važiuoti atitinkama kelio danga. O kiek yra vairuotojų, kurie bando taupyti savo transporto priemonių padangas ir stabdžius kitų žmonių gyvybių sąskaita arba važinėja netvarkingais automobiliais? Tai galima traktuoti kaip nerūpestingumą, kuris gali pridaryti nenuspėjamų padarinių. Toks vairuotojas nuolat rizikuoja”, – sako kunigas D.Trijonis.
Antrasis meilės matmuo, kad nevalia kelti pavojaus gyvybei netinkamais ir neatsargiais manevrais, galinčiais pridaryti žalos keleiviams ir pėstiesiems.
Kunigas D.Trijonis reziumavo: “Dažniausiai avarijos įvyksta nenumatant sunkių padarinių. Vairuojant automobilį, kaip ir atliekant kitus svarbius darbus arba naudojantis pavojingais įrankiais, būtinas atidumas. Tai reiškia, jog turime ne paniškai bijoti gatvės, bet būti atsargūs. Vairuotojas turėtų suprasti, kad nuo jo klaidos daug kas priklauso, todėl negali elgtis kelyje lengvabūdiškai ar būti išsiblaškęs. Pėsčiasis taip pat turi suvokti, kad jo neatsargumas gatvėje ar nepaisymas eismo taisyklių gali kainuoti ne tik jam gyvybę, bet ir kitam sukelti fizines ar psichologines traumas”.
Aplink girdime balsus, tik skatinančius griežtinti bausmes nedrausmingiems kelių eismo dalyviams, o šis dokumentas siūlo, kad tiek Bažnyčia, tiek valstybė – kiekviena pagal savo kompetenciją – turėtų neapsiriboti smerkimu ir pirmiausia žadinti kelių eismo dalyvių sąmoningumą.

Per XX amžių keliuose per avarijas žuvo maždaug 35 milijonai žmonių – dvigubai daugiau nei per Pirmąjį pasaulinį karą – ir maždaug pusantro milijardo buvo sužeista.

Vairuotojo “dekalogas”

Pagrindinis dokumento akcentas, kad vairuotojai nepamirštų dorybių, todėl jame atsirado specialiai jiems skirtas “dekalogas” – tam tikras dešimties Dievo įsakymų analogas. Jis yra tarsi viso šio dokumento ašis
. Štai kaip skamba priesakai:
I. Nežudyk.
II. Kelią laikyk žmonių bendrystės, o ne mirtinos žalos priemone.
III. Mandagumas, teisingumas ir protingumas padės tau įveikti nenumatytas situacijas.
IV. Būk gailestingas ir padėk pagalbos reikalingam artimui, ypač avarijos aukai.
V. Nelaikyk automobilio galios dominavimo priemone ir proga nusidėti.
VI. Su meile įtikink jaunuolius, ir ne tik juos, nesėsti prie vairo netinkamos būklės.
VII. Paremk eismo avarijų aukų šeimas.
VIII. Padėk susitikti kaltiems vairuotojams ir jų aukoms tinkamu metu, kad jie galėtų išgyventi išlaisvinantį atleidimą.
IX. Kelyje saugok silpnesnįjį.
X. Jausk atsakomybę už kitus.

Susiję įrašai:

• AR NEĮGALIEJI YRA KOKIE BAUBAI?
• KAIP ATLIKTI NORMALIĄ IŠPAŽINTĮ?
• PRISIKELTI GYVENIMUI – TAI ARTIMA APGAUBTI MEILE IR MALDA
• VYTAUTO POCIŪNO ŽŪTIS: KLAUSIMAI, KURIŲ NETURĖTŲ BŪTI
• KUNIGAS SUTUOKĖ GĖJUS