Sunku įsivaizduoti Palangą be Jono Basanavičiaus gatvės. Ko gero, jos neaplenkia nė vienas į populiarųjį mūsų kurortą atkakęs poilsiautojas. Jos paprasčiausiai neįmanoma aplenkti, pamiršti į ją užsukti ar kitokiu būdu jos išvengti. Ir ne vien todėl, kad ji veda prie tilto į jūrą. Ignoruoti „basankę“ reiškia nenorą pažvelgti į mūsų gyvensenos realijas ir ypatumus. Juk ji – naujosios Lietuvos simbolis. Ji – tarsi vitrina, į kurią bent trumpam užmetus akį atsiveria visas mūsų dabartinio gyvenimo „asortimentas“.
Čia galima sutikti daug ką. Ir nenustebsi, nes nuostabai vietos nėra. J. Basanavičiaus gatvėje klesti tolerancijos principas. Į ją įžengęs, savo nuomonę turi pasilaikyti sau, kadangi čia niekas nesureikšminamas ir nesumenkinamas. Šios gatvės ilgio bei pločio pakanka visiems: nuo Seimo narių, pramogų ir sporto pasaulio „žvaigždžių“ iki suvargusios moterytės. Čia oriai vaikštinėja pagyvenęs, trisdešimties metų senumo švarku dėvintis ponas ir karštligiškai lekiantis ieškoti nuotykių jaunuolis. Čia jus kas keliasdešimt metrų stabdys paauglės, siūlančios loterijas, skrajutes, apvytusias rožes ar kokia nors mergina, renkanti aukas „tyros meilės ir šeimos sąjungai“. Čia „runkeliai“ bei „elitas“ eina viena eile ir vienas kitam netrukdo.
Todėl „basankė“ yra tobula gyvenimo scena. Kiekvienas personažas joje gali išsiskleisti visu savo gražumu. Šioje gatvėje nieko nereikia slėpti, o vien demonstruoti. Ne vaidyba, bet fetišas čia esmė. Privalu rodyti viską, ką gali ir ką turi: storą piniginę, ilgas kojas, geriausius rūbus, didelį pilvą, savo „antrą pusę“, tuštybę ir orumą. Scena erdvi ir gerai dekoruota. Tik bėda ta, kad aktoriai ir žiūrovai dažniausiai būna tie patys.
Tiesa, ateina minučių, kai imi nebesuprasti, kurioje šalyje gyveni. Greta einantieji ima kalbėti rusiškai, iš kavinių griaudi rusiška muzika, užeiti masina rusiška virtuvė, pro šalį pražingsniuoja vyrukas, ant kurio marškinėlių puikuojasi užrašas СССР. Galima sakyti, kad viskas daroma rusų turistų priviliojimui. Tačiau ar turizmo sėkmę lemia tai, jog rusų turistas, atėjęs į J. Basanavičiaus gatvę, Palangoje pasijaučia tarsi mažojoje Rusijoje? Gal čia esama kultūrinių saitų, nuo kurių jaučiamės priklausomi?
Kad ir kaip ten būtų, bet didelių muzikinių alternatyvų naujai rusų bangai „Basanavičiuje“ nėra. Gatvės muzikantai? Kažkodėl pas mus jais tampama vos pramokus groti gitara, tai darosi panašu į išmaldos rinkimą ne poterių, bet nesuderintos gitaros brazdėjimo fone. Kitose kavinėse sovietiniais šlageriais publiką linksmina nuo didžiosios scenos pavargę ir savo spindesį praradę nacionalinės estrados „grandai“. Visoje šioje garsų kakofonijoje iš vienos kavinės girdisi klasikinės gitaros garsai, tačiau juos nustelbia iš kitos kavinės sklindantis popsas…
Sakytume, jog inercija. Inercija yra pagrindinė J. Basanavičiaus gatvės varomoji jėga. Inertiškai panyrama į tirštą minią, kramtomi netikri kebabai, linksima į rusiško „popso“ taktą. Inercijos banga neša kičą, beskonybę ir konformizmą, J. Basanavičiaus gatvės Palangoje požymius. Tačiau ar tai nėra visos Lietuvos simbolis? Ar J. Basanavičiaus gatvės kultūra nėra mūsų visų atvaizdas?
Vis dėlto keisčiausias dalykas – šios gatvės pavadinimas. Spėlioju, ar daktaras Jonas Basanavičius užsuktų į savo vardo gatvę. Gal čia jis diagnozuotų mūsų tautinį – kultūrinį tapatumą? Neabejoju, kad diagnozė būtų liūdna.
Susiję įrašai:
- MERGINA IŠ IPANEMOS
- MAMA, MAN JAU AŠTUONIOLIKA, AŠ NORIU BŪT „ŽVAIGŽDE“…
- JAUNIMUI TRŪKSTA SUSITIKIMŲ SU POLITIKAIS
- LATVIŠKI UŽRAŠAI (II). DAUGIABRAUNIS VENTSPILIS.
- „ICHTHUS“ – ŠAUKIUOSI TAVĘS