AUDRA KOALICIJOS STIKLINĖJE

 

 

Ar liberalai aukotų savo ministrų kėdes, kurias dabar turi, dėl kažkokių idealų?

Kitų metų valstybės biudžeto ir su juo susijusių įstatymų svarstymas Seime paskleidė įvairių spėlionių dėl valdančiosios koalicijos stabilumo. Buvo skelbiamos net jos subyrėjimo datos, įmanomi Vyriausybės variantai, aptariama pirmalaikių rinkimų galimybė.

Liberalai piestu stojasi prieš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) siūlymus įvesti prabangos ir nekilnojamojo turto mokesčius, planus apmokestinti indėlius, dėl dabartinių pensijų atkūrimo stabdyti lėšų pervedimus į privačius pensijų fondus. Tai esą kertasi su liberalizmo idėjomis.

Tačiau valdančioji koalicija išliko. “Turiu šiek tiek nuliūdinti, – pokštavo premjeras Andrius Kubilius, – kad intriga šiame etape baigėsi. Susitarėme, kaip ir per ankstesnius keletą metų, dėl svarbių sprendimų.” Premjeras priminė ankstesnius metus, tuo užsimindamas, kad koalicijoje įtampa visada egzistuoja, bet visada ir susitariama.

Tad kiek kalbos apie Permainų koalicijos žlugimą buvo pamatuotos? Ar tikrai liberalai dėl savo ideologijos nuostatų buvo pasiryžę pasitraukti iš valdančiosios koalicijos?

Neįtikimas toks scenarijus. Vien dėl paprastos priežasties, kad partijos nesivadovauja ideologijomis, jos atėjusios į valdžią išsyk pamiršta savo rinkimų programas, o vienos ar kitos partijos tapatumą nusako ne susiformavusi ideologija, bet skambus pavadinimas. Mokesčių klausimas, atrodytų, būtų galimybė pasireikšti partinėms ideologijoms, bet su sąlyga, kad partijos jau eidamos į rinkimus turėtų aiškias mokesčių politikos gaires.

Tuomet formuojant koalicijas, priimant įstatymus, svarstant biudžetą ideologijos nuostatos užimtų svarbią vietą. Jei partijos jų nepaisytų, jos išduotų savo elektoratą. Todėl normalios demokratijos šalyje įmanoma, kad partija dėl ideologinių sumetimų gali trauktis iš Vyriausybės, nes toks žingsnis reikš ištikimybę savo rinkėjams bei idealams.

Dabartinėje Lietuvos situacijoje politinės partijos veikia tarsi verslo ir interesų grupių lobistinės organizacijos, bet ne atstovauja rinkėjams. Todėl postringavimai apie žmonių lūkesčius yra tik viešieji ryšiai. Pavyzdžiui, iš kur liberalai žino, kad jie atstovauja turtingesniam visuomenės sluoksniui, o socialdemokratai – vargšams? Juk tų turtingųjų krašte ne tiek daug, o milijonieriais puošnūs socialdemokratai, kalbantys apie mažesnes pajamas turinčius rinkėjus, atrodo kaip parodija. Veikiau turėtume kalbėti apie tai, kad viena ar kita partija žino, kokios galios interesus pažeistų priimamas vienas ar kitas įstatymas.

Politinės veiklos variklis yra valdžios geismas, ir už tai politikų negalima smerkti. Valdyti yra politikų pašaukimas. Tačiau kai valdžios troškimas lieka vienintelis veiklos motyvas, toks politikas pasmerktas sužlugti. Ar liberalai aukotų savo septynias ministrų kėdes, kurias dabar turi, dėl kažkokių idealų? Kaip parodė naujausi įvykiai – tikrai ne. Juk bandymas nusiplauti A.Kubiliaus bendražygių “dėmę” sėkmės rinkėjų akyse neatneš, o valdomų ministerijų atsisakymas metais anksčiau termino reikštų politinę saviizoliaciją.

Visas praėjusią savaitę vykęs kivirčas tarp konservatorių-krikdemų ir liberalų yra tik pastarųjų manevrai, bandant parodyti potencialiems rinkėjams, esą su A.Kubiliaus Vyriausybe bendradarbiaujama tik iš reikalo, be to, per ateinančią rinkimų kampaniją būtų galima pamosuoti šiuo savo “pasipriešinimu”.

Ne veltui TS-LKD deleguotas žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius vienam interneto portalui sakė esantis įsitikinęs, kad valdančiosios koalicijos stabilumui niekas negresia:

“Viskas, manau, susidėlios. Visi čia patriukšmauja, o esmė vis tiek viena – reikia subalansuoti biudžetą ir viskas. Tai supranta ir patys liberalai, bet reikia parodyti tvirtumą prieš savo rinkėjus.”

Tad visas šis didelis triukšmas buvo, kaip Williamas Shakespeare’as pasakytų, dėl nieko. Tik dar viena maža audra koalicijos stiklinėje.

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: