Parašęs straipsnį apie demonus netikėtai sulaukiau Arkadijaus Vinokuro reakcijos. Jo išdėstytos mintys privertė parašyti šį atsakymą.

Smagu, kad mūsų viešojoje erdvėje vis dažniau atsiranda vietos diskusijoms tarp religinės ir sekuliarios, laisvamaniškos, ateistinės, agnostinės minties. Juk tokios diskusijos – dar neįprastas dalykas mūsų žiniasklaidoje. Tiesa, rašydamas savo straipsnį „Nepatogu, bet velnias – realybė“, netaikiau į jokias viešas diskusijas (todėl nesupratau raginimo „laikytis sąžiningos diskusijos taisyklių“), o siekiau atskleisti krikščionišką požiūrį į šiuo metu visuomenėje ir viešojoje erdvėje populiarią temą.

Tad buvo malonu sulaukti užkietėjusio laisvamanio Arkadijaus Vinokuro reakcijos į savo mintis. Tikrai žinau, kad oponento į savo pusę nepertempsiu, bet turiu atsakyti į jo straipsnyje „Blogis nėra svetimas žmogaus prigimčiai“ išsakytas pastabas mano atžvilgiu, ypač gerbdamas savo skaitytojus, kad jie nebūtų suklaidinti dėl mano pozicijos.

Visų pirma turiu nuvilti poną Arkadijų, kad jis smarkiai apsiriko, manydamas, kad suprato „pagrindinę šio straipsnio žinią: kažkas kitas kaltas, kad žmogus yra blogas ir kad tik religija gali išgelbėti žmogų nuo „velnio“ pagundų“. Jei taip manyčiau, tuomet krikščioniška leksika kalbant, būčiau… eretikas. Dėl Dievo meilės, Arkadijau, na, nesu aš eretikas, kokiu mane pavertė Tamstos minties vingiai! Juk ortodoksiniai krikščionys (tarp jų ir aš) atlieka išpažintį, o protestantiškos tradicijos tikintieji atgailauja kitokia forma. Atgaila yra asmeninės atsakomybės už savo blogus veiksmus prisiėmimas Dievo ir žmonių akivaizdoje. Tad nuoširdžiai atgailauja tik drąsus žmogus, kuris nebijo tiesiai pažvelgti į savo silpnumą. Vadinamieji Bažnyčios Tėvai, pirmieji krikščionių teologai padėję pamatus krikščionių dogmatikai ir tradicijai, pabrėždavo, kad kiekvienas žmogus yra visiškai laisvas ir atsakingas už savo pasirinkimus. Šitaip buvo sulaužytos lemties sienos ir žmogui duodama galimybė pasirinkti tarp gėrio ir blogio. Čia nebetenka jėgos ir kiti priekaištai dėl išsisukimo nuo atsakomybės.

Tad už blogio apraiškas Žemėje niekas neverčia visos kaltės Šėtonui. Tačiau krikščioniškoji mintis ieškojo blogio šaltinio. Juo absoliutus Gėris – Dievas negali būti. Kaip ir Jo kūrybos šedevras – žmogus. Tai turėjau mintyje, teigdamas, kad „blogis yra toks svetimas žmogaus prigimčiai, šiam pasauliui, kad dėl jo atsiradimo neįmanoma apkaltinti vien tik pasąmonės procesų“. Kur pradžia, ištakos? Žmogiškoje būtybėje?

Būtų neprotinga mūsų skaitytojus varginti žmonijos išminties šviesulių Aurelijaus Augustino ar Tomo Akviniečio įžvalgų sintezėmis apie blogį, žmogaus veiksmų gerumą ir blogumą. Tačiau drįstu teigti – žudyti, tvirkinti vaikus, vogti, naikinti, žeminti nėra žmogiška, o kurti, mylėti, kontempliuoti, šypsotis, gėrėtis – taip. Todėl teigiu – blogis nėra žmogiška. Jis neatitinka to, ką įdedame į sąvoką „žmogus“. Leiskite turėti vilties dėl žmogaus, nes Dievas pašaukęs žmogų būti iš nebūties juo viliasi.

Ponas Vinokuras klausė: „Ar T. Viluckas iš tikro mano, kad „velnias yra realybė“? Šių savo svarstymų kontekste, rizikuodamas likti laikomas nemoderniu, tamsuoliu, naivuoliu ir kita antrarūše intelektine liekana sakau – taip. Aš matau jį ne Madonnos koncertuose ar paveiksluose su bestijomis, o koncentracijos stovyklose, pedofilo veide, aborto žnyplėse, heroino maišuose, Haičio vaikų ašarose. Kaip ir manau, kad, jei Stalinas, Hitleris, Polpotas būtų buvę egzorcistų klientais, pasaulis dabar būtų kitoks.

Todėl sakyti, kad „egzorcizmas yra nekas kita, kaip žmonių mulkinimas. Pridursiu: pavojingas mulkinimas“, gali tik žmogus, nesusipažinęs su šiuo reiškiniu. Beje, kiekvienas rimtas egzorcistas konsultuojasi su psichologais, o Katalikų Bažnyčia imtis šių apeigų leidžia įsitikinusi, jog iš tikrųjų susiduriama su Piktojo buvimu, o ne su psichine liga. Todėl yra nustatyti požymiai (kiek įmanoma objektyvesni), kuriais remiantis galima imtis egzorcizmo. Tai paslėptų dalykų (praeities, ateities, minčių, daiktų vietos) žinojimas, nežmoniška jėga, kalbėjimas kalbomis, kurių žmogus niekada nemokėjo, odoje pasirodantys užrašai, vėmimas daiktais, gyviais. Kaip ir dera žinoti, kad aukos už šias paslaugas draudžiamos.

Egzorcizmas yra kraštutinė reakcija į demono pasireiškimą, beje, ne tokia ir dažna. Krikščionybė labiau kalba apie dvasinę kovą, kai savo kasdienybėje žmogus stoja į pasirinkimą tarp šviesos ir tamsos, kai renkasi tiesą ar melą, meilę ar panieką. Šiose dichotomijose bręsta vidinis žmogus, atsakingas už savo pasirinkimus.

P. S. Ačiū už Mousavi citatą. Nesu ir nebuvau už teokratinį valstybės valdymo modelį. Dvasininkai turi padėti žmonėms pažinti Dievą, o ne valdyti šalis. Savo ruožtu Jūsų sukirpimo žmogui visai neblogai būtų pasidomėti puikia C. S. Lewis knyga „Kipšo laiškai“

Susiję įrašai:

• NEPATOGU, BET VELNIAS – REALYBĖ
• AR GALI MĄSTANTIS ŽMOGUS TIKĖTI DIEVO APREIŠKIMU?
• NEJAUGI GYVENTI BE MEILĖS?
• ARTI JŪSŲ
• ATGAILA – AKISTATA SU SAVIMI