Kunigo perkėlimas iš vienos į kitą parapiją, iš vienos vietos į kitą neretai tampa tikra drama ne tik konkrečiam kunigui, bet ir jo buvusiai bendruomenei. Tokią situaciją savo straipsnyje „Kad netuštėtų bažnyčios…“ portale „Delfi“ lapkričio 8 d. aprašo ir Jūratė Laučiūtė. Pateikiama „klasikinė“ situacija: vieno Žemaitijos miestelio D. bendruomenės atstovai prieš keletą mėnesių beldėsi į Telšių vyskupijos duris su prašymu, kad vyskupas atšauktų ar bent laikinai sustabdytų savo sprendimą iškelti jų kleboną į kitą parapiją. Jie nusivežė ir prašymą patvirtinančius 800 parašų. Žinant, kad šiame miestelyje yra apie 1600 gyventojų, skaičius atrodo įspūdingai.

Tačiau jis nepadarė jokio įspūdžio Telšių vyskupui Jonui Borutai, kuris, pasak J. Laučiūtės, visaip vengė susitikti su šios parapijos tikinčiaisiais, o kai pastarieji įsiprašė audiencijai, „neįstengė paslėpti susierzinimo“… Straipsnyje, kurio tonas liko pagarbus Bažnyčiai, keliami nevienareikšmiai klausimai apie Telšių vyskupo valdymo stilių, hierarchijos santykius su tikinčiaisiais, XXI a. iššūkius Bažnyčiai, todėl reikėtų jį išsamiau aptarti.

Klebonų rotacija: už ir prieš

Kaip rodo vis pasikartojančios situacijos, susijusios su klebonų perkėlimu, tikintiesiems dažnai trūksta žinių apie Katalikų Bažnyčios prigimtį, Kanonų teisės, kuri lietuvių kalba vis nėra prieinama visiems katalikams, išmanymo, taip pat paprasčiausios informacijos.

Šiuo metu Lietuvoje galioja dar 1997 m. pradžioje išleistas Lietuvos Vyskupų Konferencijos dekretas (beje, aprobuotas Vatikano) „Dėl klebonų skyrimo apibrėžtam laikotarpiui“. Jame sakoma, kad

„Lietuvoje diecezinis vyskupas gali skirti klebonus septyneriems metams. Praėjus šiam laikui, klebono jurisdikcija tai parapijai pasibaigia. Diecezinis vyskupas gali pakartotinai skirti tokiam pat laikotarpiui.“

Toliau paliekama nemenka erdvė vyskupui perkelti kleboną pagal savo nuožiūrą.

Tad šis nutarimas įtvirtina klebonų rotaciją. Viena vertus, tokia rotacija yra geras dalykas, nes leidžia vyskupui lanksčiau vystyti pastoracinę strategiją, mažina prielaidas „užsistovėti vandeniui“, kai tas pats klebonas metai iš metų nieko nenuveikia administruodamas parapiją ir, leiskite pajuokauti, tampa „klebonu per amžius, Melchizedeko būdu“. Pagaliau sveika, kad praėjus tam tikram laikui įvyksta pokyčiai, o į bendruomenę ateina naujas žmogus, turintis kitokį požiūrį.

Kita vertus, jei klebonas imasi ryžtingų reformų parapijoje, ilgalaikių projektų, buria bendruomenę, tuomet septynerių metų kadencija yra akivaizdžiai per trumpa. Neretas atvejis, kai klebonai šeštais metais pristabdo savo veiklą, nes žino, kad artėja kadencijos pabaiga. Kam „ardytis“, jei į šią parapiją ateis kitas žmogus, turintis savo sampratą?

Tikintieji pasigenda logikos

Tai paaiškina, kodėl Kanonų teisėje yra tokia nuostata: „Klebonas turėtų jausti tarnybos pastovumą, todėl tebus skiriamas neribotam laikui“ (CIC, 522), o vyskupas gali riboti jo kadenciją tik tuomet, jeigu yra Vyskupų Konferencijos dekretas kaip Lietuvos atveju. Vertėtų pabrėžti, kad iki Vatikano II Susirinkimo buvo keliamų ir nekeliamų klebonų kategorijos, kurios dingo iš teisyno po Susirinkimo, o liko klebono tarnybos pastovumas.

Tokie faktai kelia minčių, kad Lietuvoje įtvirtintos nuostatos būdingos ikisusirinkiminiam mentalitetui. Visai pagrįstai J. Laučiūtė stebisi, jog egzistuoja keista tvarka, kai „vienas kunigas būna vaikomas iš parapijos į parapiją, kartais net neišdirbęs nė septynerių metų, o kitas šildosi vienoje vietoje dešimt, trylika ar daugiau metų.“ Tuomet suprantamas tikinčiųjų pasipiktinimas, nes jie nemato logikos, kai vienu atveju jiems mosuojama 1997 m. dekretu, o kitu atveju – jokiais pastoraciniais nuopelnais nepasižymėjęs klebonas kažkodėl lieka savo vietoje.

Jei dabartinė septynerių metų kadencija piktina tuos tikinčiuosius, kurių parapijose klebonai triūsia iš peties, tai ji yra savotiškas gelbėjimosi ratas toms parapijų bendruomenėms, kurios vargsta dėl, švelniai tariant, neatitinkančių klebono vardo kunigų. Kaip ir iškeliamųjų, taip ir ne savo vietoje esančių klebonų atvejais bendruomenės balsas vyskupų akyse dažniausiai yra nieko vertas. Nors ta pati Kanonų teisė numato (§1741), kad klebonas gali būti pašalintas iš pareigų, kai tarp dorų ir rimtų parapijiečių praranda gerą vardą arba kai parapijoje susidaro bendras nepalankumas klebonui, kuris atrodo greitai nepraeis (lotyniškas originalas: bonae existimationis amissio penes probos et graves paroecianos vel aversio in parochum, quae praevideantur non brevi cessaturae). Belieka retoriškai klausti: ar dažnai Lietuvoje yra klausiama parapijiečių nuomonės apie jų klebonus?

Autoritetas pelnomas liudijimu

Akivaizdu, jog Katalikų Bažnyčia nėra demokratinė institucija, o tai, žinoma, sunkiai suprantama nūdienos žmogui. Joje itin didelę reikšmę turi vyskupas, kuris išreiškia Kristaus valdžią konkrečiame administraciniame vienete, dalinėje Bažnyčioje, vyskupijoje. Tačiau, ar tai reiškia, kad jis yra kažkoks absoliutus monarchas, feodalas, ministras?

2003 m. pasirodė, popiežiaus Jono Pauliaus II posinodinis apaštališkasis paraginimas apie vyskupą, Jėzaus Kristaus Evangelijos tarną, dėl pasaulio vilties Pastores Gregi. Kartais susidaro įspūdis, kad šis dokumentas ne itin vyskupų skaitomas. Priešingu atveju situacijų, apie kurias kalbama aukščiau minėtame straipsnyje, būtų mažiau. Tačiau Pastores Gregi galėtų pavartyti ir pasauliečiai, gal tuomet aiškiau suprastų Bažnyčios mintį apie vyskupo vaidmenį Kristaus kūne.

Šiame paraginime skaitome nurodymą vyskupams: „Valdymo Bažnyčioje nevalia suvokti kaip kažko neasmeniško ar biurokratinio būtent todėl, kad čia veikia iš liudijimo kylantis autoritetas.“ Ši eilutė aiškiai nurodo, jog vyskupo autoritetui įgyti nepakanka šventimų (ordo) galios, bet jis kyla iš gyvenimo ir santykio su Viešpačiu bei jo žmonėmis.

Štai kodėl tenka prabilti, kad padėtis Telšių vyskupijoje (jos situaciją pažįstu geriausiai Bažnyčioje Lietuvoje) yra rimta, nes būtent iš liudijimo kylančio autoriteto ir stokoja Telšių vyskupas Jonas Boruta. Per septinius valdymo metus vyskupui taip ir nepavyko rasti bendros kalbos nei su tikinčiaisiais, nei su kunigais. Negana to, vyskupijoje taip gniaužiama kiekviena pasauliečių iniciatyva, kad jiems praeina noras jungtis į Bažnyčios apaštalavimą. Kaip stebina kunigų skyrimo motyvai, kai į didesnes parapijas siunčiami darbuotis kunigai, paskui kuriuos velkasi dviprasmybių šleifas, o pastoraciniu įkarščiu pasižymintys kunigai nukeliami į periferiją…

Pastores Gregi skaitome:

„Bažnytinė bendrystė, kaip organiška sandara, reikalauja asmeninės vyskupo atsakomybės, tačiau taip pat ir visų kategorijų tikinčiųjų, sudarančių vietinę Bažnyčią ir bendrai atsakingų dėl jos gėrio, dalyvavimo. Šventoji Dvasia savo įtaka laiduoja šios organiškos bendrystės autentiškumą: Dvasia veikia tiek per asmeninę vyskupo atsakomybę, tiek per tikinčiųjų dalyvavimą toje atsakomybėje.“

Tokia bažnytinės bendrystės vizija Telšių vyskupijos tikintiesiems atrodo neįgyvendinamas idealas… Klausimas, kaip yra kitose vyskupijose, telieka atviras.

Susiję įrašai:

• JEI KUNIGAI NESUGRIOVĖ, BAŽNYČIA TIKRAI DIEVIŠKA
• KAIP SKIRIAMI VYSKUPAI?
• NAUJAS VILNIAUS VYSKUPAS – POPIEŽIAUS DOVANA LIETUVAI
• EKUMENIZMAS PAGAL JONĄ BORUTĄ
• PARAPIJOS BENDRUOMENĖ:KAS GALI PADĖTI KEISTIS?