Artėjantys 2012-ieji Lietuvos vyskupų yra paskelbti Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais. Šiam paminėjimui pretekstu tapo sukaktys – 85 metai nuo arkivyskupo mirties ir 25-eri nuo jo pakėlimo į altoriaus garbę. Praėjusią savaitę per Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę Lietuvos vyskupai iškilmingu Eucharistijos šventimu Vilniaus arkikatedroje pradėjo Palaimintojo Jurgio Matulaičio metų minėjimą.
Ganytojai skelbdami šiuos metus ragina giliau pažinti palaimintojo, Vilniaus vyskupo bei Lietuvos apaštališkojo vizitatoriaus asmenybę, jo nuveiktus darbus, kuriuose ypač atsispindi katalikiškojo socialinio mokymo sklaida Lietuvoje, atnaujintą marijonų vienuoliją ir įsteigtas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų bei Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregacijas, rengti piligrimystės žygius prie palaimintojo kapo Marijampolėje bei vienytis į tautos bendrą maldos sąjūdį prašant Dievo malonės palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui suteikti šventojo garbę.
Jau įprasta, kad kiekvienus metus vyskupai skiria kokiai nors temai. Akivaizdu, kad sunku apčiuopti tokių metų regimus vaisius, kokie jie subręsta, parodo tik laikas. Tačiau esama pavojaus apsiriboti iškilmingais renginiais ir pamaldžiais veiksmais, bet taip ir likti nepasiekus esmės. Ši rizika egzistuoja ir Palaimintojo Jurgio metais. Juk nesudėtinga surengti maldingą kelionę į Marijampolę ar konferenciją, skirtą palaimintojo darbams analizuoti. Daug sunkiau pasiekti, kad Jurgio Matulaičio asmenybė taptų įdomi ir patraukli daugeliui tikinčiųjų.
Kodėl šito reikia? Visų pirma Jurgis Matulaitis vienintelis palaimintasis lietuvis ir pagrindinė šių metų užduotis – priartinti Jurgio Matulaičio kanonizaciją. Būtina jos sąlyga – palaimintojo užtarimu įvykęs stebuklas. Tai reiškia, kad Bažnyčioje tarp paprastų tikinčiųjų turi būti pasklidęs įsitikinimas dievišku palaimintojo išrinktumu, kuris skatintų juos kreiptis užtarimo maldos į jį. Tačiau net tuomet nėra garantijos, kad įvyks kanonizacija, nes tam reikia įtikinti atsakingas Vatikano instancijas, kad vietinės Bažnyčios siūloma kandidatūra yra reikšminga Visuotinei Bažnyčiai.
Todėl suprantamas ganytojų bandymas pagyvinti Lietuvos tikinčiųjų susidomėjimą palaimintojo asmenybe. Juk nuo jo beatifikacijos praėjo 25-eri metai ir teigti, kad Jurgis Matulaitis yra kažkaip ypatingai mėgstamas šalies katalikų būtų itin drąsu. Negana to, jau reikia nupūsti užmaršties dulkes nuo jo gyvenimo.
Ko gero, didžiausia problema, kad jis nėra pristatomas šiuolaikiškai nūdienos žmogui. Tikrai jam nėra piimtinas plačiai paplitęs stoiškai kenčiančio vyskupo paveikslas. Tačiau nūdienos realijos itin palankios žmonių teisėmis ir jų socialinėmis reikmėmis besirūpinančio ganytojo vaizdiniui. Taip pat lenkų ir lietuvių santykių peripetijos yra nebloga terpė įsižiūrėti, kaip šiuos klausimus sprendė palaimintasis, kuris buvo abiejų tautų sūnus. Pagaliau atskleisti Jurgio Matulaičio žmogišką trapumą, jo kovas ir dvejones, problemų įveikimo būdus.
Kitas dalykas, kad tai neįmanoma, jei žmonėms palaimintojo dvasinis palikimas netaps labiau prieinamas. Taip, yra išleista keletas knygų apie jį, jo „Užrašai“, bet, pavyzdžiui, Tadeuszo Gorski MIC knygos „Palaimintasis Jurgis Matulaitis“ apimtį sudaro net 544 puslapiai. Sutikime, šiuolaikinis žmogus neturi laiko beveik šešių šimtų puslapių knygos skaitymui…
Užtat internete nėra svetainės, skirtos Jurgiui Matulaičiui, jam skirtas internetinės eniklopedijos „Vikipedija“ lietuviškas puslapis savo neinformatyvumu atrodo apgailėtinai, nors jo redagavimui nereikia programavimo žinių. Paradoksalu, bet palaimintojo „Užrašus“ internete galima skaityti angliškai, bet ne lietuviškai. Iki šiol neturime ir dokumentinio filmo apie šią asmenybę.
Pradėdamas Jurgio Matulaičio metus, Šventojo Sosto nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi pareiškė:
„Palaimintasis Jurgis Matulaitis mums byloja apie gerąjį Ganytoją, kuris atiduoda savo gyvybę už žmones, ir mes jaučiamės lydimi to Ganytojo, kuris atiduoda save. Palaimintasis Jurgis, kaip vyskupas, turėjo daug įvairių programų, ir visų jų vienijantis elementas buvo jo vyskupiškas šūkis „Blogį nugalėti gerumu“. Jis mums primena, kad gėris gali kilti tik iš gėrio, kad gėris negali kilti iš blogio. Ir Bažnyčia gyvena tik tiek, kiek vykdo gėrį.“
Ko gero, sunku būtų rasti žodžius, kurie tiksliau įpareigotų, kaip aktualizuoti mūsų palaimintojo dovaną Bažnyčiai.
Susiję įrašai:
- 2012 – BAŽNYČIOS METAI LIETUVOJE:IŠŠŪKIAI IR POKYČIAI
- JONAS PAULIUS II IR LIETUVA: TIK FAKTAI
- APIE POKYČIUS LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS HIERARCHIJOJE
- ATNAUJINTI SAVO ŽVILGSNĮ
- KARDINOLAS ATSISTATYDINO. KARTŲ KAITA TĘSIASI
