AR PASIRENGĘ PASITIKTI ATEIZMO IŠŠŪKĮ?

Religinis abejingumas ir ateizmas pasaulyje įgauna pagreitį. Praėjusią savaitę Katalikų naujienų agentūra CNA pranešė, kad pagal Hartfordo Trinity College (JAV) paskelbtus tyrimo rezultatus 34 milijonai suaugusių amerikiečių nepriskiria savęs jokiai religinei grupei, yra ateistai, agnostikai, antiklerikalai. Nuo 1990 m., kai buvo pradėti tokie tyrimai, šis skaičius išaugo beveik dvigubai. Vadinamosios „Nones“ grupės skiriamieji bruožai – jai priklauso jauni, politiškai nepriklausomi, dažniausiai vyriškos lyties asmenys. JAV yra valstybė, kurioje religinės tradicijos itin stiprios ir religingumo mažėjimo tendencijos verčia suklusti.

Tačiau perkelkime savo žvilgsnį arčiau – į Europą. Štai pirmadienį popiežius Benediktas XVI, užbaigė savo istorinį trijų dienų vizitą Čekijoje. Įvairiais duomenimis 50-60 % šios šalies gyventojų yra abejingi religijai. Nenuostabu, kad per pastaruosius du dešimtmečius katalikų pontifikas atvyksta į Čekiją jau ketvirtą kartą, kad įpūstų bent kokią tikėjimo žiežirbą siaučiant kone visuotiniam abejingumui.

Net Lenkijoje, kurios 88 % populiacijos tvirtina esą katalikais, spalio pradžioje vyks ateistų maršas, o lenkų ateistai, matyt, įkvėpti savo kolegų iš Londono pavyzdžio paleis po Krokuvą kursuoti autobusą su ateistinę pasaulėžiūrą reklamuojančiais šūkiais.

Vakarietiškose valstybėse vis labiau populiarėja karingasis ateizmas. Jo smaigalyje tokios pavardės kaip Sam Harris ar Oksfordo profesorius Richardas Dawkinsas, kurio knyga The God Delusion („Dievas kaip iliuzija“) tapo bestseleriu. Tad pasaulyje pastebimas ateizmo propagandos, kuri įgyja struktūrinių bruožų, suaktyvėjimas. Su kuo, tai galima sieti?

Visų pirma pirmasis XXI a. dešimtmetis buvo pažymėtas stipriu religinio fundamentalizmo protrūkiu. Amžiaus, kuris atrodo turėjo būti tolerancijos era, aušra prasiveržė religinės neapykantos pliūpsniais. Tai galėjo išprovokuoti įprastų socialinių struktūrų griūtys, globalizacijos procesai, įvairias visuomenes krečianti vertybinė dezorientacija. Kitaip tariant, viena kraštinė pagimdė kitą.

Kitas dalykas, kad nuo komunistinės ideologijos žlugimo praėjo du dešimtmečiai. Vadinasi, subrendo nauja karta, kuri nesieja komunizmo su ateizmu. Nevykę ateistinių valstybių eksperimentai nugrimzdo į praeitį. Tarsi atsiribodami nuo jų, naujieji ateizmo pranašai ateina su šūkiais apie etiką be tikėjimo, už žmogaus teises, o jų entuziazmas mokslo atžvilgiu kažkuo primena religingumą.

Krikščionybės kontekste vertėtų pabėžti, kad nūdien ji nestokoja skelbėjų ir pamokslininkų, bet jai stinga tokio masto apologetų, koks, pavyzdžiui, buvo C. S. Lewis. Mistinės patirties, vidinių išgyvenimų, subjektyvų potyrių akcentavimas, tikėjimo atsiejimas nuo racionalumo įvairius krikščionybės segmentus pavertė izoliuotomis salomis, kuriose neretai klesti efemeriškumas. Kur veda religija atmetanti protą yra atskleidęs popiežius Benediktas XVI savo garsiojoje paskaitoje Regensburgo universitete. Krikščionybė, kurios pagrindas subjektyvi patirtis, yra nepajėgi duoti deramą atkirtį ateizmo atakoms. Juk tam reikia gilios mokslinio, antropologinio, filosofinio, psichologinio pažinimo ir Apreiškimo sintezės. Turime pripažinti, kad tai stiprus iššūkis krikščionių mąstytojams.

Kokia padėtis šiuo klausimu Lietuvoje? Pagal „Baltijos tyrimų“ 2007 m. atliktą Lietuvos gyventojų apklausą dėl religijos jokio tikėjimo neišpažino 10,6 % šalies gyventojų. Atrodytų nedaug, tačiau priešiškai religinėms vertybėms nusiteikusių balsas vis dažniau girdimas viešoje erdvėje. Pagaliau vakarietiškos tendencijos netruks pasireikšti ir Lietuvoje, ypač jaunosios kartos gyvenime, kas jau dabar pastebima interneto forumuose, tinklaraščiuose. Pati pavojingiausia pozicija būtų – stručio, kuris kiša galvą į smėlį. Juk tik drąsiai pasitikus iššūkius įmanoma įtvirtinti savo krikščionišką tapatybę ir bandyti prabilti savo amžininkams.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: