Kai man suėjo 18 m. iškart pradėjau dirbti restorane ir ten sutikau vaikiną. Man jis labai patiko, aš jam taip pat..
Pradėjome rimtai susitikinėti, atrodė, kad tiesiog negalime vienas be kito ir nutarėme apsigyventi kartu. Apsigyvenome mano puseserės bute, nes ji tuo metu gyveno su savo sužadėtiniu.
Tai buvo labai rimti ir ilgalaikiai santykiai. Mano vaikinas (pavadinkim ji Tomu) buvo nuostabus žmogus, labai geros širdies, visiems visada padėdavo. Pragyvenome iš viso kartu apie 3 metus. Visko buvo ir pykomės, ir riejomės, prisipažinsiu aš buvau blogoji iš mūsų. Visada jam aiškindavau kaip ir ką daryti… Kokia bloga ar gera, ar dar kažkokia būdavau, jis visuomet būdavo su manim ir mano pusėje.
Po pusantrų metų draugystės nusprendėme važiuoti į užsienį, nes abu praradome darbus.
Susiradome gerai apmokamą darbą, dirbom kartu, viskas atrode idealu (aišku vis tiek pasibardavome, ypatingai kai išgerdavau alkoholio pradėdavau sakyti jam kokia aš nelaiminga su juo).. Bet aš jį mylėjau ir buvau laiminga…Tiesiog gal per daug buvome kartu, visad nuo draugystės pradžios gyvenome ir dirbome tik kartu.
Darbe pareiškė mums, kad mes eitume į naktinę pamainą padirbt kurį laiką,sutikom, nes neturėjom pasirinkimo, ir tai buvo didžiausia klaida mano gyvenime (aš taip galvoju dabar). Naktinėje pamainoje sutikau kitą vaikiną, jis buvo vietinis, anglas. Mes juokaudavom su juo šnekėdavomės pastoviai ir pradėjom vienas kitam patikti. Po kurio laiko pradėjom susirašinėti “Facebooke”, tai slėpiau nuo Tomo. Vėliau apsikeitėm telefono numeriais ir galiausiai pradėjom susitikinėti slapčia.Taip apgaudinėjau savo geriausią ir mylimiausią vaikiną..Niekada nemiegojau su naujuoju vaikinu, kol buvau su Tomu, bet tai vistiek išdavystė..
Po kurio laiko Tomui pasakiau kad nesu tikra dėl savo jausmų ir norėčiau, kad pagyventume atskirai, jis reagavo labai jautriai. Mes dvi paras neišėjome iš kambario, verkėme, kad skiriamės, buvo labai sunku, tai prisimenu kaip kokį košmarą… Tomas išsikraustė, susitikinėjau su naujuoju,Tomas tai jau žinojo, bet po kurio laiko, gal po poros savačių, man kaip akmuoį galvą : KĄ AŠ DARAU??? Aš juk myliu Tomą, mes skirti vienas kitam! Paprašiau Tomo atleidimo, pasakiau, kad padariau didžiulę klaidą,kad jis yra tas vienintelis, ir Tomas man atleido. Jis labai labai mane mylėjo (kai palikau jį, sakė lauks visą gyvenimą)..
Mes susiradome gražų butą, džiaugėmės labai, iš naujo kūrėm planus, netgi būsimų vaikų vardus jau žinojom, buvom laimingi.Kol vieną dieną tas “anglas” man parašė sms.. Vėl pradėjau susirašinėti su juo, jis man kalbėjo daugybę gražių dalykų, žadėjo nuostabų gyvenimą, sakė, kad labai myli ir negali be manęs, o aš patikėjau juo… Vieną rytą tiesiog atsikėliau, susirinkau daiktus ir pasakiau Tomui, kad išeinu pas “jį”..Aš vėl sudaužiau širdį savo brangiausiam žmogui… Jis netgi padėjo man persikraustyti (tai manau tikra meilė)..
Na, ką balandžio 1 d. buvo lygiai metai kajp aš gyvenu su naujuoju draugu (anglu) ir supratau, kad jo nemyliu, nenoriu būti su juo, bet negaliu palikti jo, pripratau ir gaila man jo, nes jis mane myli labai, bet mes esam laaaaabai skirtingi… Aš tiesiog jau nebegaliu, kokie mes skirtingi. Jis taip pat geras žmogus, rūpestingas, bet jis ne Tomas… Vieną dieną apsipykom su naujuoju ir padauginau vyno, paskambinau Tomui pasakiau kaip jaučiuosi ir ką jaučiu jam, prakalbėjom valandą, gal daugiau, jis sakė paskambint jam, kai prasiblaivysiu, bet nepaskambinau, o parašiau. Porą kartų susirašėm paprastai ir šiandien jo paklausiau, ar jis myli savo panelę (jis turi naują panelę, jie kartu gal pusmetį kokį, bet jis man yra sakęs anksčiau, kad jos nemyli, jie tik šiaip kartu, jam lengviau ne vienam), ar jie planuoja ateitį kartu, ar jis laimingas, jis atsake TAIP..
Padėkojau jam už nuoširdų atsakymą, pasakiau, kad džiaugiuosi, kad jis rado savo laimę, kad aš jam daugiau nebetrukdysiu.
Esu labai pasimetusi, nes jei jis tikrai ją myli ir yra laimingas, aš tikrai džiaugsiuos už jį, bet kažkodėl galvoju, kad jis tik taip sako norėdamas, kad pavydėčiau, nežinau ką galvot..Nežinau, ką daryt su naujuoju vakinu, kaip jį palikti, ar ne? Nebenoriu nieko skaudinti daugiau ir noriu būti laiminga, nes paskutinius mėnesius gyvenu gilioje depresijoje, neturiu darbo, draugai visi toli, neturiu ką veikti, tiesiog einu iš proto…
Skaitytoja S.M. (21m.)
Esi pasiklydus ne tarp dviejų vyrų, bet savyje. Tik susivokus savyje, atsakiusi į tam tikrus klausimus galėsi priimti sprendimus, kurie nežeistų tiek Tau brangių žmonių, tiek pačios Tavęs.
Tomą apibūdinai labai teigiamai, tačiau svarbu savęs paklausti, kodėl nuo jo pasitraukei, kodėl jis netapo Tau viskuo, ko jam trūko, kad ieškojai kito žmogaus? Ką radai „anglo“ asmenyje tokio, ko neturėjo Tomas? Gal apskritai turi padidintus lūkesčius vyrams ir tuomet kiek jų besutikum vis nepatirsi pilnatvės, nes nevalingai ieškosi kažko „geresnio“ nei tas, kuris yra greta? Svarbu apsvarstyti šiuos klausimus, kad ateityje galėtum išmokti tikrai mylėti. Iš Tavo pasakojimo susidaro įspūdis, kad meilę painioji su aistra, emocijomis, žodžiais, bet ji nėra tik šie dalykai.
Būsiu atviras, kad dabartinių santykių apibūdinimas nekelia optimizmo: „nemyliu, nenoriu būti su juo, bet negaliu palikti jo, pripratau ir gaila man jo, nes jis mane myli labai.“ Niekas meilės nežudo labiau nei gailestis ir įprotis. Kitas žmogus nusipelno daugiau nei gailestis. Meilė šaukiasi meilės, o ne pasigailėjimo. Būtų sąžininga, kad Tavo partneris bent žinotų apie tikruosius Tavo jausmus ir motyvus, o ne gyventų iliuzijomis. Todėl jums vertėtų atvirai pasikalbėti. Tuomet matydami tikrą situaciją drauge galėtumėte priimti sprendimus apie tolimesnę jūsų santykių raidą. Gal Tavo partnerį tenkins tokia Tavo nuostatą ir jis ryšis kantriai laukti, kol Tavo jausmai pabus?
Dėl ryšio su Tomu vertėtų suvokti, kad jis niekada nebus toks pat kaip anksčiau. Net jei vėl pradėtumėte iš naujo, jūsų pasąmonėje glūdės „atvirų durų“ galimybė. Tik itin brandžios poros po tokių bendro gyvenimo patirčių šias „duris“ uždaro visam laikui.
Pagaliau, gal papasčiausiai nesi subrendusi rimtiems santykiams, per anksti leidaisi į juos, gal Tau reikia dėmesį atkreipti į save? Gal vertėtų pasitraukti nuo visų artimų draugysčių, vaikinų, bendro gyvenimo su kitu žmogumi? Tau reikia laisvės, erdvės, pasaulio, kuris neapsiriboja vien emocijų raizginiu. Ar dabar (juk neturi darbo) nevertėtų pabūti vienai, įsiklausyti į savo širdį, ko ji trokšta, į Dievą, ką jis Tau byloja, į pasaulį, kuris ne tik mirga, bet ir kenčia? Tūkstančiai jaunų žmonių pakilo iš dvasinės kančios nuėję tarnauti vargšams, pabuvę vienuolynų tyloje, kaktomuša susidūrę su kito žmogaus kančia. Gal esi viena iš jų?
Susiję įrašai:
- MALONĖS VERSMĖS
- NEJAUGI GYVENTI BE MEILĖS?
- ŽMONĖS SU IŠŠŪKIAIS
- T. IR J. VILUCKAI: „DĖKOJAME DIEVUI UŽ NEGALIĄ, PER KURIĄ ESAME KARTU“
- PASAULIS PAGAL TOMĄ: PRIIMTI SAVE TOKĮ, KOKS ESI