Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedra, Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Katechetikos katedra Rugsėjo 1-ąją, Mokslo ir žinių dieną, pasitinka liūdnomis nuotaikomis. Kaip žinome, Aukštojo mokslo reforma numato, kad geriausiais rezultatais mokyklas baigusiems abiturientams garantuojamas nemokamas mokslas – studijų krepšeliai. Po stojamųjų paaiškėjo, kad visi aukščiau išvardyti universitetinio katalikiško mokslo židiniai nepritraukė nė vieno studijų krepšelio.
Akivaizdu, jog rinkos principais grįsta reforma pirmiausia pakirto silpnuosius. Tokia jau rinkos logika, kad ji yra negailestinga tiems, kurie nesugeba konkuruoti dėl vietos po saule. Tad lieka sunkiai išsprendžiamas diskusijų klausimas, ar apskritai taikytinas rinkos mechanizmas aukštajam mokslui.
Kol vyksta diskusijos, tarkime, kad, kaip tai siūlo Katalikų teologijos fakulteto dekanas dr. Benas Ulevičius, Švietimo ir mokslo ministerija tokioms disciplinoms kaip teologija galėtų taikyti kitokius kriterijus, kurie užtikrintų vienos ar kitos mokslinės disciplinos išlikimą, kitaip tariant, pagal konkurencijos logiką išeitų, kad valstybė turėtų remti silpnuosius rinkos dalyvius. Tačiau kaip nustatyti, kas jie? Kodėl, pavyzdžiui, valstybė turėtų remti tikybos, o ne etikos ar dailės mokytojų rengimą?
Gal išdrįskime kelti „eretišką“ mintį: užuot keiksnojus naują reformą, ar nevertėtų dėkoti Dievui ir jos autoriams, kad pagaliau buvo išsklaidytos iliuzijos ir galime pamatyti tikrą situaciją? Akivaizdu, kad prieš mus atsiveria nykus vaizdas: teologijos ir religijos studijos yra nepatrauklus ir neperspektyvus dalykas, kurį dažniausiai renkasi dideliu intelektiniu potencialiu nepasižymintys jaunuoliai.
Nieko nuostabaus, nes visiškai neaišku, ką, pavyzdžiui, turi dirbti teologiją baigęs jaunas žmogus? Jis net negali darbuotis tikybos mokytoju, nes nėra išklausęs pakankamai pedagogikos paskaitų. Kita vertus, sunku net rasti vakuojančių tikybos mokytojo vietų, nes jos paprasčiausiai užimtos. Tokios atsilaisvina nebent gūdžioje provincijoje, kurioje ryžtis apsigyventi gali tik dvasinės kamikadzės.
Tiesa, prieš 10 metų Lietuvos Vyskupų Konferencija savo posėdyje pritarė parapijos katecheto etato idėjai, tačiau tokią pareigybę leido sau vos keletas parapijų, nors būtent šis etatas galėtų būti reali išeitis įdarbinant jaunus žmones, baigusius katechetines ir teologines studijas. Gal išdrįsime prabilti ir apie pastoracinio darbuotojo pareigybę, kuri taptų konkrečia pasauliečio vieta bažnytinėse struktūrose?
Tad, ar toji „bekrepšelystė“ netampa puikia proga pačiai katalikų bendruomenei apsispręsti, ar jai reikalingi teologai, katechetai? Sutikime, kad Bažnyčiai, o ne valstybei turi rūpėti teologijos ir katechezės ateitis Lietuvoje. Kokia ji bus, priklausys tiek nuo Bažnyčios vadovybės, tiek nuo bendro pasauliečių požiūrio.
Ar yra išeitis iš susidariusios situacijos? Visų pirma Lietuvos Katalikų Bažnyčiai reiktų apsispręsti dėl universitetinio mokymo židinių kiekio. Juk be Teologijos fakulteto ir dviejų tikybos katedrų, dar yra net dvi kolegijos. Be to, ar domimasi jų darbo kokybe? Ar teiraujamasi studentų nuomonės apie vieną ar kitą dėstytoją?
Deja, ilgametė ir asmeninė bendravimo su teologijos ir religijos mokslus kremtančiais studentais patirtis byloja, kad kai kurie dėstytojai studijų kokybei smarkiai kenkia. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai kad ir toks garsus profesorius habil. dr. Alfonsas Motuzas. Studentai liudija, kad šis veikėjas per paskaitas pasakoja apie merginų apipjaustymo procedūras Afrikoje, ginekologines kėdes, Trejybę prilygina triadai, katalikų šventuosius – pagonių dievybėms ir pan. Kažkaip niekam neįdomu, kad tokie dalykai dėstomi būsimiems tikybos mokytojams… Tai nesutrukdė šiam profesoriui prie Katalikų teologijos fakulteto atsidaryti Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos centrą. Ar tokios studijos gali traukti intelektualesnį jauną kataliką? Geriausia išeitis pritraukti gabius jaunuolius būtų įsteigti bažnytinį studijų fondą, kurio lėšomis būtų finansuojamas reikalingas studentų skaičius, atsižvelgiant į aktualų poreikį. Gal tuomet investuojant bažnytines lėšas būtų siekiama studijų kokybės ir, kaip minėjo Katalikų teologijos fakulteto dekanas B. Ulevičius, atkreipiamas dėmesys, ar asmuo tinkamas ir vertas studijuoti teologiją bei religijos mokslus.
Tad nauji mokslo metai kelia ir naujų iššūkių. Norisi tikėti, kad juos pasitinkant bus ne tik dejuojama, bet ir ieškoma sprendimų būdų.
Susiję įrašai:
- AR IŠSIVERSIME BE TEOLOGŲ?
- QUEST RISING:EVANGELIJA ROKENROLO RITMU
- JOLITA VILUCKIENĖ: „DIDŽIAUSIA GYVENIMO IR DIEVO DOVANA – MEILĖ“
- KONSTITUCINIŲ DVASIŲ GAUDYTOJAS IR BAŽNYČIA
- Lietuvių religingumas – Dievui – taip, o bažnyčiai – ne?